Bažnyčios atšventinimo 25-mečio šventė

 

 ______________________

 

Gerbiami svečiai, mieli universiteto bendruomenės nariai, vilniečiai,

Man didelė garbė  pasveikinti visus  susirinkusius į šią universitetinę bažnyčią tokia ypatinga istorine proga.

Ši vieta įpareigoja susitelkti ir apmąstyti kiekvieną žodį, sakomą tokioje šventoje ir dvasingoje erdvėje, kur yra kalbėję tiek iškilių Europos, Lietuvos valstybės ir universiteto asmenybių: poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežius Jonas Paulius II, šviesios atminties universiteto rektorius Rolandas Pavilionis ir daugelis kitų.

Tie 25 metai, kai bažnyčia vėl atvėrė duris tikintiesiems ir tapo universiteto bendruomenės susirinkimų, ypatingų švenčių ir svarbiausių akademinio gyvenimo akimirkų vieta, prabėgo kaip vienas mirksnis. Kai prieš ketvirtį amžiaus čia rinkomės pirmą kartą, jautėme nerimą, tos akimirkos svarbą ir istorinę reikšmę, tikėjome  ir laukėme kažkokio proveržio, pabudimo, buvome kupini vilčių.

Ir jos išsipildė, gal ne  visada taip, kaip tikėjomės ir planavome, nes gyvenimas visados diktuoja savas taisykles ir savą ritmą. Bet ši nuostabi barokinė bažnyčia tikrai įėjo ir įeina į kiekvieno universiteto bendruomenės nario gyvenimą. Čia vyksta patys svarbiausi universiteto renginiai – teikiami diplomai, garbės daktarų vardai, čia bendruomenė susiburia pasisemti dvasinių turtų, susikaupti, atšvęsti  ir prisiminti, įvertinti. Rektorius Rolandas Pavilionis,  1991 metais  sakydamas kalbą  bažnyčios susigrąžinimo proga, pavadino ją sielos vartais. Manau, ši sudėtingos istorinės praeities vieta tikrai tokia ir yra. Ji spinduliuoja sutelktą energiją, tikėjimą, laisvą mintį ir sukauptą atmintį.

Kai 1570 metais  bažnyčia atiteko jėzuitams, jie nuolat rūpinosi, kad ji taptų  vilniečių susibūrimo vieta, mokslo žinių ir tikėjimo šventove, atvira visiems. Čia lankėsi svarbiausi valstybės žmonės, buvo sakomos istorinės kalbos, minimi reikšmingiausi valstybės ir universiteto įvykiai. Bažnyčios puošimui ir atstatymui po karų ir gaisrų buvo skiriamos valstybės ir privačios lėšos, samdomi geriausi krašto architektai. Po visų sovietmečiu bažnyčiai tekusių negandų ir  praradimų universitetas pamažu ėmėsi ją tvarkyti, atkurti, restauruoti. Ir nors dar nemažai reikia padaryti, bažnyčia atgavo  ne tik savo garbingą vietą mūsų sielose, bet ir susigrąžina sukauptas meno, istorijos vertybes,  rūpestingai restauruojamą paveldą.

Šiandien Šv. Jonų bažnyčia tapo universiteto bendruomenės ir dalies vilniečių sielovados namais. Čia mes atsisveikiname ir palydime į paskutinę kelionę garbingiausius Universiteto bendruomenės narius, čia tuokiasi ir vaikus krikštija mūsų jaunoji karta, čia ir mano 5 anūkams buvo suteiktas krikšto sakramentas. Aktyviai veikianti bendruomenė susibūrė į įvairias grupes, dalyvauja rekolekcijose, piligriminėse kelionėse. Bažnyčioje vyksta pamaldos. Čia mūsų namai.

Tikiu universiteto ateitimi ir jo stipria kuriančia jėga, kuri semiasi įkvėpimo iš dvasios stiprybės, sutelkiančios mūsų bendruomenę. O  šioje bažnyčioje buvo, yra ir bus vietos visiems, siekiantiems tikėjimo, žinių ir meilės.

Laimingi yra tie, kurie gyvena tavo namuose, Viešpatie.

Su švente, mielieji!

2016 m. spalio 9 d.

Aleksas Pikturna

 
______________________
 
 
 
  
 Nuotraukos: Audrė Srėbalienė ir Elzė Hoogduijn (puslapis)
 

 Vyginto Jankausko nuotraukos

______________________
 
Doc. dr. Liudo Jovaišos paskaita, peržvelgianti šv. Jonų bažnyčios istoriją 

1:25, arba ilga vienos jaunos bendruomenės istorija

 

Vieną, regis, saulėtą 1991 m. spalio dieną Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto bažnyčia vėl atvėrė duris, priimdama drauge melstis Dievui norinčius krikščionis. Šiai naujai bendruomenei šiandien, žiūrėk, jau ketvirtis amžiaus. Daug ar mažai? Žmogaus istorijoje – be abejo, ištisa epocha: jaučiu tai asmeniškai. Dievo akimis, žinia, tūkstantmetis – vos viena diena.

Šiai paskaitai pasirinkau ilgaamžės šios bažnyčios pastato ir jos bendruomenės istorijos perspektyvą. 1991-aisiais naujai susibūrusi bendruomenė paveldėjo šiuos įmelstus ir išniekintus tikėjimo namus, tirštai prisotintus įvairių, seniai praėjusių epochų ženklų. Į šią bažnyčią turėjo sugrįžti – ar bent į ją įžengti – ir ne vienas joje meldęsis (ar joje pakrikštytas) iki ją uždarymo 1948 metais. Šie senieji maldininkai, tarsi gyvieji tiltai, nutiesti per blogio prarają, sujungė „naująją“ bendruomenę su „senąja“, be pertrūkio gyvavusia daugiau nei pusšešto šimtmečio. Tad šiandien minimą ketvirtį amžiaus galima panardinti į gerokai ilgesnę, 25 amžiaus ketvirčių šios bažnyčios istorijos perspektyvą (jos pradžia – kiek daugiau nei prieš 625 metus įvykęs Lietuvos krikštas, kurio metu ir iškilo Vilniaus miesto parapinė bažnyčia). Tiesa, bemaž du amžiaus ketvirčiai, kuomet tikėjimo bendruomenės čia nebūta, buvo ypatingi. Bažnyčios pastatas tuomet išliko, jis buvo niokojamas ir restauruojamas, o šios bažnyčios lankytojai išsisklaidę meldėsi kitur, galbūt svajodami vieną dieną čia sugrįžti. Nepaisant tam tikro pastato ir žmonių istorijos tęstinumo, ši slegianti „skyrybų“ patirtis aiškiai byloja, kad autentiškas ir visavertis bendruomenės gyvenimas neįmanomas be bažnyčios, ir atvirkščiai. Bažnyčia negali egzistuoti be žmonių, o tikinčiųjų bendruomenė – be savo namų. Tad... gal ir pradėkime nuo šventovės.

Šventovė

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios pradžia skęsta nežinios ūkanose. Vis dėlto iš vėlesnių užuominų, kad bažnyčią įsteigęs Jogaila, ir iš fakto, kad ji buvo skirta viso Vilniaus miesto gyventojams kaip parapinė šventovė (seniausia Lietuvoje), numanytina, kad tai turėjo įvykti maždaug Lietuvos krikšto laiku, t. y. apie 1387 metus. Bažnyčia iškilo svarbiausioje tuometinio miesto vietoje – iš pilies pietų pusėn vedančios svarbiausios gatvės ir Trakų bei Kauno link nuo jos atsišakojančio kelio sankryžos (spėjama, pirmosios turgavietės) vietoje. Bažnyčia pirmą kartą paminėta 1427 m., kuomet ją aplankantiems maldininkams buvo suteikti atlaidai (vieni pirmųjų Lietuvoje). XV a. viduryje jau minimas ir dvigubas Šv. Jonų bažnyčios titulas. Visą miesto sienos ribojamą teritoriją aprėpusios parapijos šventovė tapo Vilniaus miestiečių (ypač – miesto tarybos narių) religinio gyvenimo centru. Tokiu statusu ji funkcionavo iki 1571 m., kuomet buvo perleista Vilniaus jėzuitų kolegijai.

Būdama svarbiausia miesto šventovė, XVI a. Šv. Jonų bažnyčia savotiškai varžėsi su vyskupo ir valdovo „pilies bažnyčia“. 1513 m. parapijiečių brolija laimėjo svarbią pergalę miesto mūšyje su pilimi: nepaisant Vilniaus vyskupo, kuris rūpinosi katedros mokyklos interesais, pasipriešinimo, gautas paties popiežiaus Leono X leidimas prie parapijos bažnyčios atidaryti mokyklą Vilniaus miestiečių vaikams (formalus pretekstas – senas ir pavojų keliantis tiltas per Vilnią iš miesto į pilį). XVI a. padidintas parapinės bažnyčios pastatas įgijo vienintelį Lietuvoje deambulatorijų (apeinamąją navą už didžiojo altoriaus) ir savo ilgiu pralenkė vyskupo katedrą. Bažnyčios prestižą pakėlė ir 1518 m. klebono Leonardo Rodianio, iš Augsburgo vyskupijos kilusio vokiečio, gauta arkipresbiterio privilegija (galimybė sėdėti katedros stalėse drauge su kapitulos nariais, prelatais ir kanauninkais). XVI a. viduryje arkipresbiterio pareigos teko iškiliems dvasininkams – teisininkui, vienam iš II Lietuvos Statuto kūrėjų Jonui Domanovskiui, poetui ir teisininkui, ispanui Petrui Roizijui.

Su Roizijaus mirtimi užsibaigė pirmoji bažnyčios istorijos epocha. Erdvią ir įspūdingą gotikinę šventovę (joje turėjo tilpti 4000 žmonių), kurioje rinkosi Reformacijos gerokai išretinta parapijiečių bendruomenė, drauge su klebonija ir jos sodu karalius Zigmantas Augustas nusprendė perduoti naujai įsikūrusiai Vilniaus jėzuitų kolegijai. Nuo tol, panaikinus arkipresbiterio titulą, bemaž lygiai du šimtmečius – iki 1773 m. – bažnyčios klebono teisės formaliai priklausė kolegijos rektoriui. Kadangi parapinė sielovada nebuvo Jėzaus Draugijos misija, jėzuitai paliko šią veiklos sritį dieceziniams kunigams – faktinio klebono pareigas einančiam nuolatiniam vikarui drauge su jam talkinusiais vikarais. Vienas iš kolegijos tėvų, talkinamas brolio zakristijono, ėjo bažnyčios prefekto pareigas; jėzuitai bažnyčioje sakė pamokslus, mokė katekizmo, taip pat rūpinosi mokinių ir studentų bei miestiečių brolijos narių dvasiniu gyvenimu. Tokiu būdu Šv. Jonų bažnyčia, nepaliaudama būti parapijos šventove, drauge buvo ir Jėzaus Draugijos narių kurstomas akademinės sielovados židinys.

1773 m., popiežiui paskelbus apie Jėzaus Draugijos panaikinimą, prieš du šimtmečius suteiktoji karaliaus privilegija nustojo galios, ir Šv. Jonų bažnyčia vėl liko parapine (nors keletas kunigų jėzuitų, įskaitant naująjį kleboną Andriejų Streckį, čia liko darbuotis dar porai dešimtmečių). Jėzuitų kelis kartus atstatyta po įvairių negandų, po didžiojo 1737 m. gaisro įvilkta į šiandien regimą barokinį fasadų rūbą, išpuošta ir dabar matomais altoriais, sienų tapyba, šventųjų Jonų skulptūromis, įgijusi debesis skrodžiančią – aukščiausią Vilniuje – varpinę ir pirmąjį klasicizmo paminklą Lietuvoje – Švč. Sakramento (Oginskių) koplyčią, šventovė vienu metu „pavadavo“ vyskupo Masalskio remontuojamą ir perstatomą Vilniaus katedrą. Veikiausiai būtent todėl čia 1794 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės agonijoje, įvyko liūdnas aktas – Lietuvos visuomenės atstovų ištikimybės priesaika Rusijos imperatorei Kotrynai II.

Trečiasis Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gyvavimo laikotarpis truko iki 1948 metų. Visą šį laiką bažnyčia oficialiai tarnavo kaip parapinė – net ir atsikūrus Stepono Batoro universitetui. Baroką įveikus rūsčiam klasicizmui, šventovė įgijo naują šoninį prieangį, prarado dalį praeities puošmenų (šoninių altorių), tačiau drauge maloningai priglobė kitų, XIX amžiuje uždarinėtų Vilniaus bažnyčių tikėjimo brangenybes ir reikmenis. Sulig XIX amžiaus pradžia bažnyčia neteko ir išskirtinio visos miesto bendruomenės centro statuso. Parapijos teritoriją „apkarpė“ naujai įkurtos Šv. Kazimiero ir Bernardinų parapijos, o uždarinėjant vienuolynus nuo XIX a. vidurio parapijų Vilniuje dar labiau padaugėjo. XX amžiaus viduryje, Vilnių perdavus Lietuvai ir lituanizavus Vilniaus universitetą, Šv. Jonų bažnyčioje, greta lenkų, vėl suskambo seniai girdėta lietuvių kalba.

Apie ketvirtąjį – juodąjį – bažnyčios istorijos tarpsnį kalbėti nesinori, penktąjį netrukus aptars gyvieji jo liudytojai. Iš „ilgosios“ istorijos perspektyvos galima tik pastebėti, kad 1991 m. bažnyčia ir jos bendruomenė įgavo naują statusą. Ji nebebuvo atkurta kaip parapinė ir teisinio statuso požiūriu gyvuoja kaip Vilniaus universiteto pastatų komplekso dalis. Kita vertus, po 1991 m., tegu ir nauju pavidalu, pasikartojo kai kurie ankstyvesni bažnyčios istorijos motyvai – jėzuitų tarnystė ir glaudesnis ryšys su akademine bendruomene.

Šioje vietoje norėtųsi pereiti nuo pastato ir institucijos istorijos prie bendruomenės gyvenimo peržvalgos, kuriai pasinaudosiu bažnyčios rektoriaus t. Vidmanto Šimkūno pasiūlyta schema. Kalbėdamas apie sovietmečio Lietuvos Bažnyčios patirtį, savo disertacijoje autorius ją išnagrinėjo liturgijos, koinonijos, diakonijos ir martyrijos aspektais.

Leitourgia

Dievo garbinimas Šv. Jonų bažnyčioje vyko įprastais pavidalais – reguliariai buvo aukojamos Mišios ir atliekamos įvairios pridėtinės pamaldos (pvz., mišparai, Rytmetinė liturginė valanda, procesijos). Dieceziniai kunigai ir tėvai jėzuitai čia teikė sakramentus, buvo vedamos krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos. Vis dėlto šiandien brangiausios ir įdomiausios – gal ne tos svarbiausios, tačiau visur daugmaž vienodos dievogarbos ir sakramentinio gyvenimo formos, o specifinės, tik šiai bendruomenei būdingos maldingo gyvenimo tradicijos.

Apie ankstyviausias maldingas praktikas ir jų skatinimą byloja pačios pirmosios, XV a. atlaidų privilegijos: tokias dvasines malones buvo galima pelnyti: atsiklaupus pagerbiant Švč. Sakramentą ir sugiedant tam tikrą skaičių „Tėve mūsų“ bei „Sveika, Marija“ (po 1 sekmadieniais ir šventadieniais, arba 5 ir 7 bet kurią dieną); dalyvaujant bažnyčios viduje vykstančiose procesijose arba čia atliekamose liturginėse valandose; klausant pamokslo; palydint Eucharistiją arba patepimo aliejų ligoniui nešantį kunigą; Mišių metu po „Šventas“ giedant (arba pamaldžiai klausant) „O dieviškoji Ostija“; varpams skambinant „už taiką“ sukalbant keletą (po vieną / tris) „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ už taiką ir katalikų tikėjimo vienybę. Atrodo, kad būtent tuo laikotarpiu ypatingo populiarumo įgijo eucharistinės procesijos, kurias XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupas nurodė riboti... Vis dėlto po 50 metų, praūžus Reformacijos audrai, pagarbą Eucharistijai jau teko specialiai gaivinti. Taip 1573 m. Petras Skarga įkūrė pirmąją Lietuvoje Kristaus Kūno broliją, kurios nariai turėjo dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje, eucharistinėse procesijose ir su žvakėmis palydėti su Viatiku pas ligonį vykstantį kunigą.

XVII–XVIII amžiuje, Baroko ir potridentinio religingumo epochoje, maldingos praktikos išgyveno įvairovės ir klestėjimo laiką. XVII a., be itin išryškėjusio Eucharistijos kulto (40 valandų adoracijos), išpopuliarėjo iškilmingos procesijos, kolektyvinės piligriminės kelionės (nuo 1598 m. – į Trakus) ir bažnyčioje saugomų atvaizdų, pagarsėjusių stebuklais ir malonėmis – Kristaus Kūno koplyčios Nukryžiuotojo, Loreto Dievo Motinos skulptūros, Rusiškosios Dievo Motinos paveikslo – gerbimas. Jų originalams žuvus gaisrų liepsnose, stebuklingieji atvaizdai buvo atkuriami kopijomis, kurios veiksmingai atstodavo savo pirmavaizdžius. Nepaprasto puošnumo ir prabangos mada jėzuitus vertė riboti pamaldoms uždegamų žvakių skaičių, muzikos kūrinių trukmę. Vis dėlto ypatingų iškilmių progomis bažnyčia buvo specialiai iliuminuojama ir virsdavo paraliturginių, pusiau teatrinių reginių scena. Per Užgavėnes kartais būdavo vaizduojamos Apokalipsės scenos (Kristaus figūra su teisingumo ir gailestingumo simboliais – kalaviju ir alyvos šakele, pakaitomis pasirodančiais iš jo burnos; Dievas Tėvas ir Avinėlis, nurodantis atversti knygą su septyniais antspaudais, ir iš kraštų jiems besilankstančios 24 karūnuotų senolių su kvepalų indais figūros), Didžiosios Savaitės metu – inscenizuojama pranašo Jonos istorija (su jūra, bangomis ir žuvų įvairove, laivais su Kristaus kančios įrankiais, dangumi su judančiais debesimis ir žvaigždėmis).

Nuosaikumą ir itin santūrų maldingumą akcentavusi Apšvietos epocha gerokai apgenėjo vešlias barokinės dievogarbos šakas: buvo nugriauta didelė dalis altorių, nuslopo stebuklingųjų atvaizdų kultas. Tuomet, XIX a., bene svarbiausia liturgijos puošmena tapo muzika. Meistrams Tydemanams rekonstravus vargonus, jais grojo Vilniuje 1840–1858 m. gyvenęs, vilnietę Aleksandrą Miulerytę vedęs ir vargonininku Šv. Jono bažnyčioje dirbęs kompozitorius Stanislovas Moniuška. Tuomet jis tapo vienu iš Šv. Cecilijos brolijos steigėjų, o bažnyčioje subūrė mėgėjų chorą, su kuriuo, pasitelkęs orkestrantus, atliko visą Mozarto Requiem, Haidno „Pasaulio sutvėrimo“ ir Mendelssohno „Šv. Pauliaus“ oratorijų dalis. Būtent Vilniuje parašyta dauguma Moniuškos religinių kūrinių – keturios „Aušros Vartų litanijos“ chorui ir orkestrui, įvairios giesmės, motetai, taip pat beveik visa vargoninė jo kūryba (preliudai tradicinių giesmių (pvz., „Graudžių verksmų“) temomis).

Koinonia

Kaip vienybės su Dievu siekianti parapijos bendruomenė išgyveno tarpusavio bendrystę? Regis, anaiptol ne visada tai buvo lengva, turint omenyje bendruomenės skaitlingumą ir jos narių įvairovę. Parapijos bažnyčioje lankydavosi įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės – nuo elgetų iki miesto patricijų. Nieko nuostabaus, jog kartais iškildavo nesutarimų; pirmiausia – tarp parapijiečių ir klebono. Kaip ir kitais atvejais, konflikto ar ginčo priežastis, ko gero, būdavo pinigai ir pajamos. Antai 1521 m., tarpininkaujant arbitrams, klebonas su miesto vaitu ir tarybos nariais sudarė sutartį dėl parapinės bažnyčios administravimo. Ja nustatyta, kad tris raktus nuo bažnyčios iždo turės klebonas, miesto taryba ir du bažnyčios ūkvedžiai (vienas renkamas klebono, kitas – magistrato); kad lėšos, gautos per rinkliavą pamokslo metu, bus skiriamos vynui, smilkalams ir kitoms bažnyčios reikmėms; kad brolija disponuos savo lėšomis pastatytu namu šventoriuje, bet turės duoti plytų ir cemento klebono statydinamam vikarų namui; kad mokyklos rektorius bus renkamas klebono ir tarėjų, zakristijonas – klebono, o varpininkas – tarybos narių; kad klebonas išlaikys pamokslininką lietuvių kalba, o miestas – pamokslininką lenkų kalba; kad žmonių paaukojamos žvakės atiteks klebonui; kad pusė paaukotų pinigų už skambinimą varpais bus skiriama klebonui, o kita pusė – bažnyčios išlaikymui; kad Velykinė žvakė, turinti visus metus stovėti prie didžiojo altoriaus, bus parūpinama miestiečių lėšomis; kad mokestis už privačius suolus, parduotas žvakes bei visi miestiečių laidotuvėms panaudoti šilkiniai auksu ir sidabru siuvinėti dangalai atiteks bažnyčiai (ne miestiečių atveju – pusę jų gauna klebonas). Nustatytas ir mokesčio už laidotuves dydis: jei laidotuvėse dalyvauja tik mokyklos mokiniai-giedotojai – 3 grašiai, jei su procesija palydi kunigai – nuo 4 iki 6 grašiai, o jei dalyvauja ir pats klebonas – nuo 6 iki 12 grašių. Gedulinės valandos „įkainotos“ 12 grašių, antifona Salve Regina – 1 grašių, nepriklausomai nuo statuso ir turto.

Šv. Jono parapijos bendruomenė visada buvo tautybių ir kalbų mišinys. Nuo seno pamokslai čia buvo sakomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Bažnyčią perėmę jėzuitai, tarp kurių dar nebuvo vietinės kilmės kunigų, iš pradžių pamokslavo lotyniškai, lenkiškai, vokiškai ir itališkai, o lietuviškiems pamokslams samdė diecezinį kunigą. Vėliau įsigalėjo lenkiškų ir lietuviškų pamokslų sakymo praktika. Nuo 1737 m. bebuvo sakomi vien lenkiški pamokslai – iki II pasaulinio karo, kuomet bažnyčioje vėl suskambo lietuvių kalba.

Parapijiečių bendruomenė buvo ne vien tikėjimo, bet ir gyvenimo koinonia. Šioje socialinėje grupėje mezgėsi pažintys, ilgainiui jos virsdavo piršlybomis, sužadėtuvėmis ir santuokomis. XVIII a. Vilniaus parapijoje buvo sudaroma nuo 20 iki 200 santuokų kasmet, absoliuti jų dauguma – sekmadieniais, dažniausiai – sausio-vasario ir spalio-lapkričio mėnesiais. Daugiausia tuokdavosi 26-40 m. amžiaus vyrai ir merginos iki 25 m. amžiaus; trečdalis santuokų buvo sudaroma su našle arba našliu. Dauguma pirmagimių gimdavo praėjus 7-12 mėnesių nuo santuokos. Populiariausias berniukų krikšto vardas XVII–XVIII a. buvo Jonas; XVII a. pradžioje buvo krikštijama Kristupo, taip pat – Martyno, Jokūbo, Petro, Andriejaus, Kazimiero, Simono vardais; XVIII a. po Jono populiariausi buvo Juozapo ir Antano vardai, gan dažni – Simonai, Motiejai, Pranciškai, Mykolai. XVII a. pradžioje tarp mergaičių dominavo Onos, Kotrynos, Kristinos, Mortos, Marinos, Reginos, Ievos; XVIII a. neabejotinai populiariausias buvo Marijonos krikšto vardas, po jos sekė Ona ir Kotryna, nemažai pasitaikydavo Teresių, Barborų, Antaninų ir Rozalijų.

Parapijiečių koinonijos tam tikra prasme nepajėgdavo nutraukti net ir mirtis. Mirusieji likdavo čia pat, šalia gyvųjų ar po jų kojomis – bažnyčios kriptose arba greta šventovės – po žeme šventoriuje. Tik nuo XIX a., kapines iškėlus į užmiestį, mirusieji ėmė tolti nuo gyvųjų. Kita vertus, regis, iki pat sovietmečio kriptose išliko čia palaidotųjų palaikai, o žemė aplink bažnyčią iki šiol tebėra prisotinta senųjų parapijiečių kaulų. Įdomu, kad peržengusieji mirties slenkstį kartais įveikdavo juos gyvenime skyrusius socialinius barjerus – ir taip tarsi išgyvendavo dar glaudesnę tarpusavio bendrystę. Universiteto observatorijos geradarė, bažnyčios tabernakulio fundatorė, kilminga ponia ir turtinga našlė Elzbieta Oginskytė-Puzinienė, kaip Jėzaus Draugijos nuopelnų dalininkė, po mirties buvo palaidota šalia tėvų ir brolių jėzuitų, toje pačioje kriptoje.

Šiandien didesnėje bažnyčios bendruomenėje telpa ne viena mažesnė grupelė ar ratelis, įgalinantys gyviau patirti koinoniją; šios bažnyčios istorinė patirtis – ne išimtis. Jau 1430 m. paminėta parapijiečių brolija – pirmasis žinomas tokio pobūdžio sambūris visoje Lietuvoje. Reformacijos metu šiai, tikriausiai miesto patriciatą jungusiai brolijai sunykus, naują Kristaus Kūno broliją subūrė Vilniaus jėzuitų kolegijos pamokslininkas Petras Skarga. Per kelis šimtmečius (iki 1800 m.) ši brolija suvienijo 354 dvasininkus, 957 pasauliečius vyrus ir 2557 moteris.

Šv. Jono bažnyčioje savo buveines (koplyčias arba altorius) įkūrė ir seniausi Lietuvoje profesiniai-religiniai susivienijimai – amatininkų cechai. Jau nuo XV a. pabaigos – XVI a. pradžios čia būta auksakalių, barzdaskučių, siuvėjų bendruomenių. Bažnyčios administravimą perėmus jėzuitams, prie šoninių navų iškilo trijų Marijos sodalicijų (KGB pirmtakių), jungusių gerai besimokančius pavyzdingo elgesio moksleivius ir studentus (iki trečdalio, 400), koplyčios.

Šių bendruomenių koinonia kitados buvo galima vizualiai stebėti iškilmingose procesijose, kurioje brolijų ir cechų nariai išsiskirdavo savo apranga bei vėliavomis. 1604 m., Kazimiero paskelbimo šventuoju proga vykusių iškilmių dalyvis užfiksavo penkias Šv. Jono bažnyčios brolijas: miestiečių, Kristaus Kūno (globėjas – šv. Dionizas, vėliava – tamsiai raudona su nupieštu tabernakuliu), siuvėjų (globėjai – šv. Laurynas ir Kristupas, vėliava – tamsiai geltona), balnių (šv. Jono Evangelisto, vėliava – žydra), kalvių (šv. Baltramiejaus, vėliava – žalsva) ir kurpių (šv. Onos, vėliava – balta).

Diakonia

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės tarnavimo vargšams tradicijos pradžia reikėtų laikyti Petro Skargos įsteigtos (ar įkvėptos) Gailestingumo brolijos įkūrimą. Ši brolija netrukus susiliejo su kita – Kristaus Kūno brolija, papildydama pastarosios gyvenimą labdaros darbais. Brolijoje veikė Mons pietatis – beprocentinių paskolų ir pašalpų kasa. Tokios įstaigos buvo plačiai paplitusios katalikiškajame pasaulyje kaip alternatyva bankiniam palūkininkavimui, tačiau Lietuvoje tokia kasa, regis, buvo vienintelė. Iš brolijos narių surenkamų aukų buvo šelpiami vargingieji miesto bendruomenės nariai – kalintieji dėl skolų, skurstantys ir besigėdijantys elgetauti, vargstančios našlės ir be kraičio ištekėti negalinčios našlaitės. Asmeniškai buvo patarnaujama vargšams ir ligoniams prieglaudose, laidojami mirusieji.

Artimo meilės darbai taip pat buvo svarbi jėzuitiškų moksleivių / studentų sodalicijų gyvenimo dalis. Didįjį Ketvirtadienį kiekviena sodalicija plaudavo kojas dvylikai vargšų (prieš tai atlikusių išpažintį ir priėmusių Komuniją), o po to sodindavo juos prie stalo vaišėms. Gavėnios metu sodalicijų nariai lankydavo Vilniaus miesto špitoles – Antakalnio, Bonifratrų, Šv. Stepono ligonines ir prieglaudas, patarnaudami jų pacientams bei įnamiams (plovė grindis, klojo patalus, tiekė malkų). Vilniaus kolegijos jėzuitų ir jų suburtų pasauliečių dėka už miesto sienų radosi naujos špitolės su vargšų ir ligonių globai atsidėjusiomis Šv. Stepono ir Šv. Juozapo ir Nikodemo brolijomis, prie kurių iškilusios bažnyčios tapo priemiesčių parapijų centrais.

1636 m. prie Šv. Jono bažnyčios, remiantis karaliaus Vladislovo Vazos privilegija, buvo įsteigta Elgetų brolija. Narystė šioje specifinėje, cechą primenančioje bendruomenėje, kuriai bažnyčioje priklausė Marijos Snieginės altorius, turėjo ir suteikti materialinių garantijų ir minimalų ekonominį saugumą jos nariams (iki 350), ir suvaldyti nepageidaujamai stichišką elgetavimą Vilniaus gatvėse ir aikštėse.

XVII a. pradžioje viena pasiturinti mergina, Darata Delundzianka, dovanojo savo mūrnamį Šv. Jono gatvėje vargšių našlių ir našlaičių, kurios gėdijosi elgetauti, naudai. Iš šios fundacijos 15-18 davatkų (merginų ar našlių) buvo aprūpintos pragyvenimui reikalingomis pajamomis. Mainais už tai jos turėjo melstis Šv. Jonų bažnyčioje už fundatorę aukojamų Mišių metu.

Martyria

Martyrija – tai tikėjimo skelbimas ir jo liudijimas. Šv. Jono bažnyčioje jis pirmiausiai reiškėsi jėzuitams būdinga tikėjimo mokymo (katechezės) tarnyste. Jau pirmaisiais jėzuitų veiklos metais Petras Skarga apgailestavo, kad jėzuitai nevalioja lietuviškai pamokyti daugybės žmonių, Gavėnios metu į bažnyčią gausiai suplūstančių iš aplinkinių kaimų. Vėliau katecheze užsiėmė ir lietuvių kalbą mokantys jėzuitai scholastikai; kartkartėmis jiems talkindavo ir pasauliečiai studentai.

Šv. Jono bažnyčios sakykloje Dievo žodį skelbė daug žinomų ir jau pamirštų pamokslininkų. Garsiausi iš jų – jėzuitai Konstantinas Sirvydas ir Petras Skarga. Pirmasis jų pamokslininko tarnystės dėka tapo lietuviškosios homiletikos pradininku; Vilniuje įgyta patirtis antrąjį vėliau padarė lenkų literatūros klasiku – „Seimų pamokslų“ ir „Šventųjų gyvenimų“ autoriumi.

Žinia, skelbimas efektyvus tik tuomet, kai gyvenama taip, kaip mokoma. Šios bažnyčios istorijoje tokio integralios, žodinės ir gyvenimiškos, martyrijos pavyzdžių netrūksta. Tai ir minėtasis Petras Skarga, ir du XX a. totalitarizmų kankiniai – Mečislovas Reinys (čia darbavęsis kaip jaunas vikaras; vėliau, jau kaip arkivyskupas, miręs sovietų kalėjime miręs) ir drąsus, populiarus studentų pamokslininkas Alfonsas Lipniūnas, kurio sveikatą mirtinai palaužė buvimas nacių konclageryje. Su Šv. Jonų bažnyčia susiję ir du oficialiai Bažnyčios pripažinti šventieji. Septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus čia turėjo melstis XVII a. kankinys, tėvas jėzuitas Andriejus Bobolė. 1835 m. rugsėjo 9 d. Šv. Jonų bažnyčios kunigas Ernestas Pranciškus Bytautas pakrikštijo naują parapijietį, 9 dienų amžiaus kūdikį – Andriejaus Kalinausko ir Juzefos Polonskytės sūnų Juozapą. Tą akimirką turbūt niekas iš dalyvaujančiųjų nė neįtarė, kad šis naujagimis, praleidęs gimtojoje parapijoje vaikystę ir ankstyvą jaunystę, vėliau taps vienu iš sukilimo už Lietuvos laisvę vadų, myriop pasmerktu kaliniu, tremtiniu, priverstiniu emigrantu, vienuoliu karmelitu, kunigu, o galiausiai – šventuoju (Rapolu Kalinausku).

* * * * *

Dievo namai, žinia, yra kiekviena bažnyčia, tačiau ribotas žmogus paprastai turi tik vieną, jam brangiausią, kurioje jaučiasi kaip namuose. Nes būtent čia bėga (ir prabėga, įprasmintas arba nelabai) asmeninis ir bendruomeninis tikėjimo gyvenimas. Žmogaus gyvenimas – kaip ryški iš už Vilniaus kalvų pakilusi saulė, ryte intensyvia šviesa nutvieskianti plastišką šios bažnyčios frontoną, vidurdienį metanti blyksnį į griežtą ir tvarkingą klasicistinį prieangį, o vakaro valandą švelniais prislopintais, pamažu blėstančiais tonais atgaivinanti pagrindinį – neramų, banguojantį, bet harmoningą šventovės fasadą. Gyvenimą tarp marumo ir amžinybės primena ir vertikalė – galinis šventovės fasadas. Jo apačioje, virš klegančios minios (žioplinėjančių turistų, skubančių su reikalais vietos žmonių, gatvės muzikantų) – marų trumpalaikį žmogiškumą primenanti kaukolėta, smėlio laikrodžiu puošta epitafija su balkonėliu ir baldakimu, kur kitados būta Nukryžiuotojo skulptūros. Didžiulė paprasta plokščia siena – tarsi proziška gyvenimo kasdienybė, į kurią per aukštus gotikinius langus, žiūrėk, kartkartėmis įsrūva dieviškos šviesos spinduliai. Virš karnizo kylantis banguotas ir lankstytas barokinis frontonas, ypač kontrastingai sušvytintis sutemus – tarsi amžinojo džiaugsmo šokio drauge su angelais ir šventaisiais pažadas.

Kiekvienos bažnyčios – mūsų bendro tikėjimo namų – sienos telkia ir globia joje susirenkančią bendruomenę. Nuostabiausia, kad, atsidūrę šiame prieglobstyje, paradoksaliu būdu esame iš jo išvedami. Šventųjų atvaizdai ir skulptūros, altoriai ir vitražai, rūsiai ir skliautai mus, nusidėjėlius, kovojančios Bažnyčios eilinius ir keliaujančios Bažnyčios piligrimus, sujungia su kosmine – beribe ir belaike, iš tikrųjų visuotine mums brangių ir nė nepažįstamų mirusiųjų, angelų ir šventųjų bendruomene Dangaus Jeruzalėje ir Dievo akivaizdoje. Tad linkiu visiems šiais – tiek subjektyviai, asmeniškai, tiek objektyviai, istoriškai – reikšmingais tikėjimo namais džiaugtis, už juos dėkoti ir juose sutartinai, vaisingai, ilgai ir laimingai gyventi.

______________________

 

 

 

Maloniai kviečiame į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios atšventinimo 25-mečio šventę.

 

Spalio 8 d., šeštadienis

 15 val. Dr. L. Jovaišos paskaita „1:25. Ilga vienos jaunos bendruomenės istorija“,

bendruomenės narių prisiminimai ir liudijimai.

16.30 val. pasivaišinsime arbata ir kava.

Ekskursijos po bažnyčią, bendruomenės istorija nuotraukose.

18.30 val. šlovinimo vakaras su krikščioniškos muzikos grupe „Kalvos“.

 

Spalio 9 d., sekmadienis

 11 val. šv. Mišios. Vyskupo Jono Borutos SJ homilija.

12 val. dr. A. Pikturnos ir diplomato Ž. Pavilionio sveikinimai.

12.30 val.  bendruomenės grupių, tarnybų ir tarnysčių mugė P. Skargos kieme.

Jėzuitiška sriuba, bandelės, bendra agapė.

13.15 val. programa vaikams „Nojaus laivas“ senojoje zakristijoje su Joana ir Justinu.

Liturginiai šokiai su Aida Maksvytyte.

Tradiciniai lietuviški šokiai.

 Susitikime!