Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Šiandien du pasakojimai apie įstabų žmonių pamaitinimą.
2-ji Karalių knyga. Dievo vyrui Eliziejui žmogus atnešė dvidešimt miežinių duonos papločių iš pirmo derliaus. Tai dėkingumo auka Dievui. Eliziejus sako: „Duok šią duoną žmonėms valgyti“. Jo tarnas prieštaravo. Kaip 20 paplotėlių gali pamaitinti šimtą žmonių? Tačiau Eliziejus primygtinai reikalauja ir cituoja Viešpaties žodžius: „Jie valgys ir dar liks“. Galime įsivaizduoti, kaip tarnas po nosimi bamba: „Gerai, jei tu taip sakai.“ Girdėjome – žmonės pavalgė ir dar liko.
Kitą duonos padauginimą ir minios pamaitinimą aprašo visos 4 evangelijos. Pradžiai gal būtų pravartu pagal ignacišką meditacijos principą vaizduote nusikelti į pasakojimo sceną. Ar save matyčiau tarp Jėzų sekusių, o dabar išalkusių žmonių, ar tarp jo mokinių, o gal man būtų artimesnis praktiškasis Pilypas ar įžvalgusis Andriejus, o gal berniukas atidavęs paskutines žuveles?
Daugybė žmonių ėjo paskui Jėzų… Jie sekė paskui malonų, dosnų ir švelnų vyrą, kuris maitina vargšus, gydo raišuosius, gydo sugniuždytas širdis. Paskui vyrą, kuris valgo su moterimis, užsieniečiais ir atstumtaisiais. Tačiau ir stiprų žmogų, kuris kalba tiesą ir stoja ginti tų, kurie negali apsiginti patys. Po ilgų pasivaikščiojimų žmonės išalksta. Tačiau yra ir kitas alkis, kurio jie negeba įvardyti. Alkis, kuris patenkinamas, kai būni su Jėzumi.
Jėzus paklausė Pilypą: „Kur nupirkti žmonėms valgyti? Jis sako, kad mes beveik nieko neturime, o dviejų šimtų dienų uždarbio neužteks, kad kiekvienas gautų bent po truputį.
Kas vyksta tarp Eliziejaus ir tarno, tas pats vyksta tarp Jėzaus ir Pilypo. Ir Eliziejaus tarnas, ir Pilypas bando išspręsti praktinę problemą, kaip pamaitinti didelę minią, turint mažai maisto ir mažai pinigų. Ir Pilypas, ir Eliziejaus tarnas negali sugalvoti kaip tai padaryti. Jėzus, kaip ir Eliziejus, laikėsi atkakliai ir abiem atvejais žmonės buvo pamaitinti ir maisto dar liko.
Ar mums kartais nenutinka panašiai kaip Eliziejaus tarnui ar Pilypui, kai užstringame savo galvoje, bandydami išsiaiškinti Jėzaus kvietimo, logistiką. Kai iš galvos pereinu į širdį, atsiveria kitos perspektyvos. Dvasios mokytojai tai vadina atsivėrimu Jėzui.
Nenuvertinant proto įžvalgumo, išminties ar mokslo dovanų turime pripažinti, kad esama nemažai svarbių dalykų, kurie yra širdies reikalas ir tikėjimo, pasitikėjimo bei atvirų santykių su Jėzumi klausimas. Širdimi galiu lengviau priimti Jėzų, nei jį įsprausti į savo smegenis manydamas kad ateis laikas, kai galėsiu įminti Dievo slėpinį. Tai niekada neįvyks. Tačiau esame kviečiami pasitikėti Jo gailestingumu ir meile.
Čia prisiminė sužadėtinių kursai, kai seniai dirbau didelėje parapijoje. Tema buvo apie sužadėtinių, tarpusavio pasitikėjimą. Užsiėmimų kambaryje visos poros sakė, kad vienas kitu pasitiki, kaip gi kitaip. Paskui vadovai surengė įdomų pratimą. Dabar to nebūtų galima daryti, bet prieš daug metų buvo įmanoma. Parapijoje vyko naujos bažnyčios statybos. Vienam sužadėtiniui buvo užrišamos akys, o kitas už rankos turėjo jį saugiai pravesti pers statybų aikštelę. Vedantysis nuolatos turėjo sakyti, ką kitas turi daryti, pasilenkti, kad pralystum tarp pastolių, pereiti siaura lenta, perlipti tam paruoštus kliuvinius…. Paskui sužadėtiniai apsikeisdavo vietomis. Pratimas mokė atsakomybės už kitą, nuolatinio komunikavimo ir pasitikėjimo. Sužadėtiniai sakė, buvo sunkiau nei galvojo iš pradžių.
Jėzus niekada nesakė, kad jūsų titulas, jūsų gudrumas, ar jūsų pažintys … jus išgelbėjo. Jis nuolat kartoja: ,,Tavo tikėjimas tave išgelbėjo“.
Kokią žinią galėčiau išsinešti iš girdėtų Geriausios Naujienos pasakojimų? Kiekvienas galbūt išsinešime ką nors kita.
Aš išsinešu dvi.
- Ačiū Dievui, kad man nereikia visko apie Jėzų racionaliai išsiaiškinti!
- Nuolatos turiu eiti tikėjimo kelią iš galvos į širdį, o tai ne visada lengva.
Man reikia malonės ir eucharistinės bendruomenės.