Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

„Ne, tu nelaimėjai sidabro, tu pralošei auksą“. Šitaip per Atlantos olimpines žaidynes viena sportinių batelių firma reklamavo savo gaminius. Ji trumpai ir taikliai išsakė mums peršamas nuostatas. Net jei užlipai ant nugalėtojų pakylos, net jei gyvenime pasiekėte šį bei tą, bet nesi geriausias, iš esmės esi nevykėlis! Nelaimėjai, o praradai auksą.

Ši beveik demoniška logika rodo pirštu į prarastą galimybę. Ji kyla iš negailestingos konkurencijos dvasios ir galiausiai atneša nusivylimą ir skausmą, nes moka sugadinti kiekvieną džiaugsmą arba bent jau jį užnuodyti, įteigdama, kad kažkas kitas vis dėlto yra geresnis. Ši demoniška dvasia kiekviename žingsnyje žeidžia ar net sudaužo žmogui širdį.

Visas pasiturinčios kultūros moralinis imperatyvas – „Tiesiog būk laimingas!“ negali ištrinti skaudaus suvokimo, kad žmonės, kurių širdys sudaužytos, anaiptol nėra retenybė, jie negyvena vien kur nors tolimose šalyse, kur karas, badas ir vargas yra kasdienybė. Jie yra kur kas arčiau nei norėtume manyti.

Jų galima rasti ir tarp nuolatinių bažnyčios lankytojų. Nes negalime pasprukti nuo mūsų populiariosios kultūros, kuri skatina pavydų žvilgsnį į tuos, kuriems, regis, sekasi geriau nei man. Negalime pasprukti nuo kultūros, kuri mus nuolat apipila dvigubomis žinutėmis: „Tiesiog būk laimingas…! Arba “Tu praradai auksą – praleidai progą!“ Tai kultūra, kuri skelbia laimę ir sėja nusivylimą. Sako mano gerbiamas profesorius.

Bet ką daryti su neišsipildžiusiomis svajonėmis: apie puikią karjerą, apie tapimą išskirtiniu? Su svajonėmis apie gerovę, politinį ar profesinį pripažinimą?

O kur dar svajonės apie laimingą partnerystę, santuoką, šeimą super gabius ir sėkmingus vaikus ir šviesią ateitį. Ko griebiasi šiuolaikinis žmogus, kai šios svajonės neišsipildo?

Ką darome mes, kai durys, pro kurias ketinome žengti, užtrenkiamos tiesiai prieš nosį? Kai staiga daug kas, o gal net viskas, tapo kitaip nei anksčiau? Nes mylimas žmogus išėjo, nes vaikas, kurio taip laukėme, negimė, nes vėžio diagnozė kaip žaibas įskriejo į namus… ir viską pakeitė. Planai ir svajonės staiga sugriūva! Liko tik skeveldros aplink mane ir randai manyje, ant sielos ir ant širdies.

Ką daryti? Susitaikyti, o gal net įsimylėti aukos vaidmenį ir vis galvoti apie prarastą auksą. Vis iš naujo per padidinamąjį stiklą tyrinėti savo randus ir juos draskyti taip, kad pradėtų kraujuoti?  Visi šie žmonės – o jie visi tam tikru būdu esame mes visi – šiandien susiduria su „dviguba Evangelija“.

Viena „evangelija“ sako „Tiesiog būk laimingas! Tai girdime įvairiausiomis formomis. Nekreipk dėmesio į traumą! Apsimesk, kad jos nėra. Elkis taip, lyg niekada nebūtum sužeistas. Šioje „evangelijoje“ nėra užuominų apie aklaviečių patirtį, apie kaltės išgyvenimą, apie nepagydomos ligos patirtį, jau nekalbant apie mirtį.

Bažnyčios Evangelija mus taip pat kviečia Džiaugtis. Nors jos kvietimas atrodo, paskęsta prieššventiniame šurmulyje ir nuolaidų reklamose. Tačiau šis džiaugsmas yra vienintelė žmogiška alternatyva tuščiažodžiavimui: „Tiesiog būk laimingas!“ Šis Evangelijos džiaugsmas yra tikrasis mūsų gyvenimo nervų centras. Bet mes turime jį atrasti vis iš naujo! Nes jis yra mūsų gyvenimo logika, ne tik tada, kai patenkame į aklavietes, o gyvenimui diena iš dienos?

Visi mes, kurių širdys sužeistos ar sudaužytos, šiandien esame kviečiami „Džiaugtis, nes Viešpats arti!“ Nes sudaužytos širdies skausmą yra priėmęs pats Dievas. Jis irgi buvo išduotas, jam irgi buvo užtrenktos durys prieš nosį. Jo santykiai su žmonėmis taip pat baigėsi sudaužytų gabalų krūva aplink jį ir giliais randais širdyje. Išduotas, apleistas, nusivylęs tais, į kuriuos tiek investavo, Dievas iš pradžių nelaimėjo aukso su „žmogiškuoju“ projektu. Tačiau jis nepasitraukė laižytis žaizdų, jo neužvaldė nusivylimas, jis netapo piktu Dievu, nenusigręžė nuo žmogaus.

Jis lyg būtų sau pasakęs – pamėginsiu iš naujo. Ir pamėgino. Tačiau nesusikurdamas naują geresnį pasaulį, ne išsiugdydamas naujus, geresnius žmones. Antruoju bandymu Jis pats tapo žmogumi, žmonių vaiku.

Džiaukitės – kviečia Bažnyčia. Nes mūsų visų, kurių širdys sudaužytos arti yra pats Dievas. Jis yra arti mūsų tame Jėzuje, kurio širdis buvo perdurta. Kad visi, žvelgiantys į ją, žinotume – ši širdis, myli visus. Net ir tuos, kurie atsisako būti mylimi. Džiaukimės, nes mums suteikta malonė matyti ir atpažinti Dievo meilę kiekvienoje žmogiškoje meilėje. Pavyzdžiui, kai žmogų, kurio širdis sudaužyta, apkabina kitas žmogus – be daugybės žodžių tiesiog paprastai, nuoširdžiai, tikrai. Kas galėtų paneigti, kad tada įvyksta Dievo įsikūnijimas? Džiaukimės tuo Dievu, kuris niekada nenusigręžia nuo mūsų, žmonių, kurie nelaimime „aukso“.

Džiaukimės šiuo įsikūnijusiu Dievu, nes jis mums sako: „Tu nesi pralaimėtojas. Esi nugalėtojas būtent todėl, kad esi žmogus! Nes kaip žmogus tu laimėjai mane – Dievą!“ Todėl esi įsikūnijimas to, ką galima vadinti „auksu“.