Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Pradėsiu klausimu – ar tikite sapnais? Jei labai tikite, nepersistenkite. Jei visai netikite, pagalvokite, gal truputį verta. Štai vienas dviejų serijų sapnas.

Sapne mačiau ilgą procesiją, kurioje ėjau ir aš. Žmonės ant pečių nešė kryžius. Procesija lėtai judėjo į priekį. Priežastis buvo ta, kad kai kurie vis pasitraukdavo į šoną. Jie metė savo kryžius arba mėgino juos sutrumpinti. Staiga ir mane apėmė mintis, kad mano kryžius per ilgas ir per sunkus. Žengiau į šalį ir paėmęs pjūklą nupjoviau pusę jo kamieno. Dabar jis buvo kur kas lengvesnis. Paskui priėjome gilią prarają. Žmonės vienas po kito dėjo ant jos savo kryžių ir tyliai žygiavo į kitą pusę. Kai atėjo mano eilė, aš mėginau paguldyti savo kryžių, bet jis buvo per trumpas. Plaukai šiaušėsi, kai pradėjau per jį eiti. Taip ir nukritau į gelmę. Atsibudau išpiltas šalto prakaito. Ir pradėjau galvoti apie savo sapno prasmę.

Šiuo pasakojimu norima perteikti gilią kryžiaus nešimo išmintį. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs“, – sako Jėzus šiandienos Evangelijoje. Tai nepopuliarūs Jėzaus žodžiai. Maištas, saviraiška ir savipilda, geras įvaizdis ir daugybė sekėjų socialiniuose tinkluose, kur kas patrauklesnės temos. Bet ar atsisakius kryžiaus mažiau skaudina vienatvė ir beprasmybė, netikrumas, neramybė ir kitos negandos? Ar mes modernūs žmonės esame pranašesni už tuos, kurie dar vis geba žvelgti į Jėzų, kuris prisiima savo kryžių. Už tuos, kurie žino kad gyvenime yra situacijų, kuriose tik laisvas sutikimas su likimu gali suteikti stiprybės ir jėgų ištverti? Ar mes pranašesni už tuos, kurie žinojo, kad Jėzaus kryžiaus kelio pabaigoje ne rezignacija, bet vidinis pasikeitimas.

Giliausias krikščioniško tikėjimo slėpinys prasideda nuo to, ką matome, nuo siaubingo prievartos suvokimo, tačiau skverbiasi į tai, ko nematome, bet kuo tikime – į kryžiaus slėpinio gelmę. Nes tikime, kad dangiškas Tėvas įgalino Nukryžiuotąjį šį baisų smurto veiksmą paversti meile ir atsidavimu, kuris gelbsti mus, žmones. Bet kaip galime paaiškinti šį slėpinį ar padaryti jį tikėtiną?

Vidury nakties pažadintas iš sapno apie sutrumpintą kryžių ir jau nuvargęs apie jį galvoti vėl užmigau ir sapnavau toliau. Mano nuostabai, sapno tęsinyje pasirodė pats Jėzus bedugnėje šalia manęs. Jis šypsojosi. Paskui papasakojo man seną legendą kaip jam sekėsi vienoje Prancūzijos katedroje.

Šimtus metų kabėjau ten ant didžiulio kryžiaus, milžiniškos gotikinės katedros palubėje virš altoriaus. Matydavau kaip katedros didybė gniaužia kvapą lankytojams, maldininkams ir turistams. Milijonai fotografavo mano auksinį erškėčių vainiką išpuoštą brangakmeniais. Jis traukė pamaldžių žmonių, žioplinėtojų ir potencialių vagių dėmesį. Vienas lankytojas man pasirodė įtartinas, nes kelias dienas stebėjo altoriaus erdvę ir skliautą.

Vieną naktį jis nusileido iš pastogės virve ir pakibo tiesiai priešais mano galvą. Paskui išsitraukė peilį ir bandė nuimti mano karūną – bet ji tvirtai laikėsi. Vagis nepasidavė, bandė dar ir dar kartą. Staiga peilio ašmenys lūžo, panikos apimtas vyras pasisuko į šoną, o įstrigęs peilis nupjovė virvę. Vagis tikrai būtų ištiškęs ant katedros grindų, jei nebūčiau jo sugriebęs. Aš išplėšiau prikaltą prie kryžiaus dešinę ranką ir sugriebiau tą siaubo apimtą žmogų. Kaip manote, kaip ryte atrodė zakristijonas, palubėje pamatęs Jėzaus tvirtai apkabintą tabaluojantį žmogų? Jėzus dar pasakė „Dešine ranka jį tvirtai ir švelniai laikiau“ ir sapnas baigėsi, o aš vėl suprakaitavęs nubudau.

Tai sena legenda, kurios tikslas – nutiesti tiltą į tradiciją apie „sutrumpintą kryžių“ ir paaiškinti mums ne įmantriais teologiniais išvedžiojimais, o vaiko tikėjimo naivumu – giliausią krikščioniško tikėjimo prasmę, ir tikrąją vertę. Čia nėra nei moralinės rūgšties, nei skandalo, nei nusivylusių katalikų savigraužos ar savigailos. Giliausia krikščioniško tikėjimo prasmė – ypač kryžiaus kontekste – glūdi pasitikėjime, kad Kristus išgelbsti. Jis išgelbsti net tą, kuris jį įžeidžia. Jis išgelbsti ir tą, kuris meta savo kryžių, ar mėgina sutrumpinti jo kamieną, kad būtų lengviau gyvenime.

Žinoma, šiandien galime ir turime pagrindo kalbėti apie džiaugsmą ir dėkingumą už mums dovanojamas privilegijas ir galimybes, mokytis, gyventi laisvoje šalyje, ramiai, be oro pavojaus sirenų miegoti ir dar už daugybę, daugybę dalykų. Tačiau girdėtos evangelijos kontekste galbūt galima išdrįsti pasakyti, kad mes visi nešame savo kryžių. Jis ne visada iš dviejų skersinių, bet visada skaudus ir atrodo per sunkus. Gal ne kartą mėginame jį sutrumpinti, pasilengvinti, bent trumpam padėti į šalį…, svarbiausia neužmirškime tos apkabinančios Jėzaus rankos ir jo paties šalia, kur bebūtume.