Eilinės darbo dienos vakaras, kaip anie mokiniai, taip ir mes galbūt jau jaučiame nuovargį. Ir vis tik susirinkome švęsti Eucharistiją, nes norime paminėti, norime dalyvauti tame, kas mums svarbu. Ačiū jums, kad atėjote, tokią svarbią dieną.

Šiandien minima paskutinė vakarienė, kai Jėzus sėda su mokiniais prie stalo, tiksliau ant kilimo, kaip įprasta, bet šalia įprastų dalykų vyksta ir neįprasti. Tiesa, juos mokiniai suvoks vėliau, o dabar jie vakarieniauja, švenčia kasmetinę Paską. Vienos gražiausių, jautriausių Šv. Rašto vietų vienaip ar kitaip siejasi su vaišėmis. Štai Jėzus Kanos vestuvėse, padaro pirmąjį stebuklą, padauginą vyną, štai jis vakarieniauja pas muitininką Levį ir šis tampa apaštalu Matu, vėliau, pakeliui į Emausą, Jėzus prisijungs prie dviejų nusiminusių mokinių kaip nepažįstamasis, o vakarieniaujant kartu anų širdys atsivers, tarsi žvynai nukris nuo akių ir jie pažins Jėzų. Ir per paskutinę vakarienę Jėzus pasako tai, ko nėra sakęs, patarnauja taip, kad stebina mokinius. Vėliau jie suvoks, ką Jėzus sakė, ką darė ir kodėl.

Galbūt kam nors kilo klausimas, kodėl Didžiąją savaitę, pradedant Verbų sekmadieniu, pamaldos ilgesnės nei įprastai?

Manau šio laiko ilgesnes pamaldas galima palyginti su šeimos vakariene, kai visi ilgiau pasilieka prie stalo, kalbasi apie dabartį ir praeitį, svajoja apie ateitį. Bene svarbiausias dalykas, ypač vaikams, yra vyresniųjų pasakojimai, prisiminimai. Taip jie daugiau sužino apie savo tėvus, jų jaunystę, kaip jie susipažino, susituokė… Išgirsta apie senelius, jų gyvenimą ir išgyvenimus, apie kilmės vietas, aplinkinius žmones… Šitoks praeities įvykių šventimas padeda jaunajai kartai susivokti, kas jie yra iš kur ateina, kas yra jų šeima ir jų pačių tapatybė. Taip ir mes švęsdami išganingų Kristaus įvykių atminimą turime progą geriau suvokti, kas esame, kokiai šeimai priklausome, ką gavome, kaip labai esame mylimi ir kam kviečiami. Šitaip švenčiant praeities įvykį, jis tampa dabartiniu ir prasmingu.

Šiandien ypatinga diena, kai Jėzus įsteigė Eucharistiją, o numazgodamas mokiniams kojas, paliko tarnystės pavyzdį lyg testamentą. Popiežius Pranciškus šią dieną sakė: Jėzus mus mokė padėti vieni kitiems ir aš tai darau iš visos širdies, nes tai mano pareiga. Kaip kunigas ir vyskupas aš turiu jums tarnauti. Tačiau ši pareiga kyla iš mano širdies, aš myliu ją, nes jos mane išmokė Viešpats. Bet ir jūs vienas kitam iš visos širdies padėkite, šitaip padarysite gera.

Didįjį tridienį gausu liturginių simbolių. Jų užduotis yra išreikšti tikėjimą ir jį gilinti. Ir šiandien simboliais norime išreikšti ir sustiprinti savo nusiteikimą sekti Jėzumi. Todėl netrukus kviesime prieiti prie altoriaus ir nuplauti rankas vienas kitam: sutuoktiniui, broliui, sesei, kaimynui, pažįstamam ar mažiau pažįstamam. Jei kas manytumėte, kad toks simbolis nepriimtinas, galite pasilikti savo vietose. Kunigai ir seserys vienuolės nušluostysime jums rankas. Tegul tai bus ženklas, kad dėkinga ir džiaugia širdimi norime vieni kitiems tarnauti šioje bendruomenėje ir kasdien sekti Kristaus pavyzdžiu.