Didžiojo penktadienio evangeliją skaitykite čia.

„Kodėl kryžius“ taip vadinasi sesers Ligitos Ryliškytės išskirtinė disertacija, kurioje ji rašo, kad nuo 11 amžiaus Bažnyčia kryžių vis labiau akcentuoja, kaip sutaikymo ženklą. Sutaikymas ir atleidimas galėtų būti svarbūs šio vakaro pamąstymo žodžiai.

Prieš keletą mėnesių važiuodamas per Lenkiją automobilyje klausiau Stanislavos Rachvalovos istoriją.

Ji 3 metus išgyveno Aušvico koncentracijos stovykloje. Tuo metu moterų skyrių prižiūrėjo itin žiauriu elgesiu su kaliniais pagarsėjusi, vėliau tragiško likimo sulaukusi lagerio komendantė Marija Mandel. Baigiantis karui ji bandė pabėgti iš Vokietijos į gimtą Austriją, bet jos tėvas atsisakė ją slėpti, tada bandė bėgti į Ukrainą, bet amerikiečių kareivių buvo suimta ir įkalinta. Vėliau pergabenta į kalėjimą šalia Krokuvos.

Stanislava Rachvalova buvo išlaisvinta iš Aušvico lagerio, bet po karo ją vėl suėmė. Šį kartą jau komunistinė Lenkijos valdžia ir nuteisė mirties bausme už dalyvavimą Lenkijos išsivadavimo judėjime. Ją įkalino tame pačiame kalėjime šalia Krokuvos, kaip ir baisiąją jos Aušvico prižiūrėtoją Mandel. Sutapo, kad abiejų mirtininkių moterų kameros buvo šalia viena kitos. Stanislava sako: „Kai primą kartą, netikėtai pamačiau savo Aušvico prižiūrėtoją kalinių rikiuotėje, norėjau iš visų jėgų smogti jai į veidą. Paskui pagalvojau, o kokia to prasmė, dabar mes abi kalinės, abi nuteistos mirties bausme, be to aš krikščionė.“

Dar stipresnė abiejų kalinių akivaizda įvyko vėliau. Prieš nuosprendžio vykdymą kalines nuvedė į dušą. Stanislava pasakoja: „Staiga pastebėjau, kad prie manę nuogos artinasi dvi taip pat nuogos suvargusios kalinės. Tai buvo mano Aušvico prižiūrėtoja Mandel ir jos parankinė. Aš ėmiau virpėti, nežinodama kas bus. Pamačiau, kad artėdamos dreba ir jos. Priėjusios arčiau jos abi suklupo ant grindų ir žiūrėdamos man į akis ištarė: „Atleisk“. Dabar jau neturėjau pykčio, žinojau, kad nei pyktis, nei nuoskauda nepakeis praeities, dabar mes buvome to paties likimo. Nežinojau ką daryti, bet susikaupiau ir pasakiau: „Atleidžiu“ ir man palengvėjo. Jos pabučiavo mano ranką, o aš dar spėjau pamatyti kaip supilkėję jų veidai praskaidrėjo ir nurimo. Daugiau jų nemačiau.“

Šiandien procesijoje tris kartus giedame: „Štai kryžiaus medis…“ Taigi dar pasakojimas apie tris kryžius perduotas trapistų vienuolio ir kankinio Christian de Chergé. Galbūt jis mus palydės šį išskirtinį vakarą, kad jis mums taptų malonės laiku.

„Kiek kryžių matai žiūrėdamas į Nukryžiuotąjį“, – klausė Christian de Chergé vieną musulmoną sufijų. „Du, na iš tikrųjų tris“, – atsakė jis.

„Pirmiausia matau ištiestų rankų kryžių. Jį sukūrė pats Dievas. Tai originalus kryžius, jis buvo sukurtas apkabinti pasaulį ir mus.

Tada matau kryžių su prikaltomis rankomis. Jį sukūrė žmonės. Jie sukuria jį visada, kai patys sustingsta, kai prikala savo artimuosius, kai sukuria ribas, už kurių išstumiami kiti, įtvirtinamas apmaudas ir neapykanta, kai susitaikymo apkabinimas tampa neįmanomas.

Matau ir trečią kryžių. Tai kryžius asmens, kuris iš meilės ir atsidavimo iš prikaltų rankų pozicijos pereina į apkabinančių rankų poziciją. Tai kryžius asmens, kuris atsiduodamas išlaisvina kitų prikaltas rankas, kad jos galėtų apkabinti ir susitaikyti.“