Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

„Kuri valanda?“ Kartais klausiame ar esame klausiami. Kartais tai paprastas paklausimas, kuriuo siekiama tik sužinoti – 10 ar 12 val. arba „jau laikas eiti“, arba „neskubėkite, dar turime daug laiko“. 

Kartais šis klausimas gali būti skubus, grėsmingas ar nerimastingas. „Nagi, mes pavėluosime!“. 

Šis paprastas klausimas nustato mūsų vietą laike. Jis primena mums, kad nors laikas atrodo begalinis, iš tikrųjų jis mums yra ribotas. Kartais net toks kasdienis klausimas kaip „Kuri valanda?“ pažadina mus pastebėti formą keičiančią laiko tikrovę ir tai, kad kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas yra į ją įtrauktas. Ne tik išoriškai, matuojant minutes ir valandas, fiksuojant įvykius ir nuolatinį naujienų, informacijos, garsų, vaizdų srautą – visa, kas teka virš mūsų, bet ir vidiniu būdu. Pvz. Prisiminimai – tai paradoksalus sugrįžtančio ir prarandamo laiko aspektas – džiaugsmai, kurie vis dar išlieka, ir apgailestavimai dėl to, kas buvo pasakyta ir padaryta, tai dalykai, kurių jau negalima nepasakyti ar panaikinti – jų lyg nebėra, bet jie visada yra. 

„Kuri valanda?“ Ogi sekmadienis pirmas gavėnios, kuri ateina mūsų pasitikti, ir pakviesti, padrąsinti pradėti iš naujo kurti santykius, gydyti sužeistus, priimti save ir kitus, ……

Adventas, Kalėdos, gavėnia ir Velykos – seka Dievo laiką mūsų laike. Gavėnia suteikia mums naują susitikimo laiką. Žinoma, viskas vyksta mūsų laike, kuris visada juda mirties link, – bet tai yra Dievo laikas. Jis pripildytas paties Dievo gyvenimo, kurio „aukštį ir gylį, ilgį ir plotį“ mums atveria Kryžiaus ir Prisikėlimo kvantinė tikrovė ir nesibaigiantis Šventosios Dvasios gyvenimas.

Nes visi liturgijos laikotarpiai suteka į Velykų skelbimą: „Kristus vakar ir šiandien, pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega, jam priklauso visas laikas, ir visi amžiai… „ Kad ir koks laikas būtų, jis visada yra Kristaus laikas. Praeitą trečiadienį stipriu pelenų ženklu pradėjome mūsų kelionę gavėnios laiku.

Pradėjome stodami savo pačių mirtingumo akivaizdoje. Žinome, kad mūsų ir tų, kuriuos mylime, laikas yra ribotas. Gavėnia moko mus klausti, kas yra tvaru, o kas tik išsiblaškymas, iliuzija, dėmesio nukreipimas ar neigimas? Ji kviečia klausti: Kas iš tiesų svarbu, kas turi tikrąją vertę, ant ko statau savo gyvenimą?

Paprastai mes nelinkę kelti tokius klausimus, sakome sau, kad neturime laiko, mieliau įninkame į telefono ekraną ar dar į ką nors.

Tačiau gavėnios malonė primena, kad Dievas savo laike duoda mums laiko pradėti iš naujo. Kad ir kokie nevykę būtų mūsų žodžiai ar menki mūsų veiksmai, jie yra nauja pradžia, nes Dievas juos mato. 

Užbaigti noriu Mary Oishi eilėraščiu. Man atrodo, jis tinka gavėnios pradžiai ir viso gyvenimo darbui. Šiai progai jį išvertė mūsų mylimas ir gerbiamas poetas ir vertėjas Antanas Gailius. Nuoširdžiai dėkoju jums Antanai ir mielai kviečiu jį mums paskaityti.

Mary Oishi

Prieš mirdama dar parūkysiu

prieš mirdama dar parūkysiu
bet ne tabakas bus mano pypkėje
ne, ten bus senos patirtos žaizdos, į eterį
kylančios, ten išsisklaidančios
bus ten visi tie sprendimai
kas man buvo geras ir kas buvo  gera gyvenime
kas buvo blogas ir kas buvo bloga
bus ten visi tie kartai
kai buvau prisirišusi prie žmonių, vietų, daiktų
visi tiek kartai, kai pavargus buvau
ir viską mesti norėjau – bet negalėjau
bus ten visi beprasmiški būgštavimai
niekad nepasiteisinę
visi liūdesiai tylomis
nusivylimai visi
visi įžeidimai
visi sukrėtimai
visi skaudūs raudojimai
visi tie mandagumai dirbtiniai
visi tie smarkūs spaudimai nutylėti tiesas
pelenais pavirtę išlėks į orą
pradings visos pozos, visas puikavimasis
slėpęs gėdos nuodingą užkratą
ir tą gėdą paversiu plėnimis
savo pypkę prikimšiu visų tų kliūčių
taip ilgai neleidusių man
šį ir tą savyje mylėti
visus kaltinimus sudeginsiu, visas projekcijas
visą pyktį, visus šarvus, atsiradusius
kai tariausi maža ar užpulta esanti
sudeginsiu perteklių:
klaidingas žinias, vaistus
iliuzijas, lūkesčius
paliksiu gyvenimą
sumenkus, sudegus ligi pat šerdies
išsinešdama tik tai, ką atsinešiau
palikdama po savęs tik bučinį vienaskiemenį
kurį pasaulio veidas pajus 
vien kaip meilę 

Iš anglų kalbos vertė

Antanas Gailius