Šiandien evangelija mus suveda su Jonu Krikštytoju, tuo karštu charizmatišku pamokslininku. Keturis šimtus metų Izraelitai neturėjo pranašo. Kai prabilo Jonas Krikštytojas, visi pagalvojo, kad pagaliau Dievas pralaužė tylą ir spietėsi Jono pasiklausyti, ėjo paskui jį net į dykumą. Vieni juo žavėjosi, kiti nekentė ar bijojo, bet daugelį jis kažkokiu būdu traukė.

Evangelistas Matas sako, kad Jonas primygtinai ragino savo klausytojus: atsiverskite, taisykite Viešpačiui kelią. Atrodo, Izraelitai laukė Mesijo pasyviai. Jonas Krikštytojas sako, kad to neužtenka: jūs turite kai ką daryti, kai ką savo gyvenime keisti, tai bus tikras laukimas.

Ką mums, laukiantiems Kalėdų, reiškia Jono kvietimas atsiversti, gal ir mums reikia kai ką keisti? Gal reikia užpilti tingumo duobes, nukasti susipriešinimo kalvas, ištiesinti širdies kelius? Tik nepamirškime, kad tikrasis kelias, tikroji tiesa ir gyvenimo versmė yra Kristus. Su juo kartu mėginkime lyginti tuos kelius ir užpilti duobes. Popiežius Pranciškus apie Bažnyčią sako, jog ji nėra tik dar viena nevyriausybinė organizacija tarp kitų. Joje svarbiausia – Kristus. Tas pats galioja ir kiekvienam krikščioniui. Be Kristaus jis, ko gero, būtų nesusipratimas.

Jono Krikštytojo klausytojai pagrįstai didžiavosi, kad jie yra Abraomo vaikai, bet Jonas sako, kad to nepakanka. Kiekvienas pats turi gręžtis į Dievą.

Tačiau kai nori savo gyvenime ką nors keisti, paprastai susiduri su įvairiais priešiškumais tiek savyje, tiek ir iš išorės. Net ir paprastuose dalykuose. Tarkime, nusprendžiu, kad nuo pirmadienio laikysiuosi dietos, mankštinsiuosi ar pusvalandį skirsiu maldai. Tada kaip mat atsiranda daugybė priežasčių to nedaryti ar bent jau atidėti. Ir taip mažai ką pakeičiame.

Jonas Krikštytojas, nepatogus Dievo žmogus, išėjęs į dykumą šaukia savo žmonėms ir mums, kad pažiūrėtume į savo vidų. Ir jei sakome, kad norime atsiversti, tai turime parodyti ir to atsivertimo vaisių. Tada prieš dvasios akis gali iškilti kalnas taisytinų dalykų, gali vėl būti gundomas nieko nesiimti – vis tiek visko neįveiksi, tai gal geriau palikti taip, kaip yra. Juokais sakoma, jei kils nenumaldomas noras ką nors veikti, ką nors keisti – pažiūrėk televizorių ir praeis.

Bet taip nieko nepasieksi, sako Regina Brett, knygos „Dievas niekada neužsimerkia“ autorė. Vienas knygos skyrelis vadinasi „Jei abejoji, ženk vieną teisingą žingsnį“. Ji rašo: „Norite numesti svorio – užsisakykite ne skrudintų bulvyčių, o salotų. Norite būti geresnis draugas – paskambinkite. Trokštate parašyti romaną – prisėskite ir parašykite pirmąją pastraipą. Dideli pokyčiai gąsdina, bet ryžtis vienam žingsneliui dažniausiai nesunku. Žingsnis po žingsnio – taip užauginame vaikus, baigiame studijas, parašome knygas ir nuveikiame viską, ko trokšta širdis“.

Taigi, koks kitas tavo žingsnis? – klausia Regina Brett ir Jonas Krikštytojas.