Kaip mums žinoti, kad Dievo karalystė artinasi?

Aklas, kurčias, luošas ir nebylus. Beveik negyvas. Šitaip Izaijas bei psalmininkas ir evangelistas Matas apibūdina pasaulį be Dievo. Girdėti žodžiai kalba apie  nutrauktus ryšius ir jų troškimą.

Jei negalėčiau matyti, galbūt nežinočiau, kokiame santykyje esu su pasauliu ir su kitais. Negalėčiau skaityti veido išraiškų ir kūno kalbos, kurie yra bendravimo su kitu dalis. Galbūt užsidaryčiau savy ir savo supratime, negalėdamas suvokti kitų artumo.

Jei negalėčiau girdėti, mano pasaulis būtų tylus su savo paties mintimis. Nepajėgčiau suvokti kito žmogaus kalbos intonacijos. Galbūt nesuprasčiau, kai kiti nori kreiptis į mane, net jei šauktų iš visų jėgų. Nepajėgčiau priimti žinią, kurią man nori pasakyti.

Jei negalėčiau judėti, negalėčiau eiti kartu su kuo nors. Galbūt stebėčiau, girdėčiau apie kito patirtis keliaujant, bet negalėčiau dalintis savosiomis. Būčiau priklausomas nuo kitų elementariuose dalykuose. Negalėčiau savęs išreikšti judesiu, nesijausčiau pasitikintis savimi.

Jei negalėčiau kalbėti, negalėčiau dalintis savo mintimis bei jausmais su kitais. Nedainuočiau su kitais ir nesijuokčiau. Galbūt jausčiausi, jog niekas manęs nevertina, nes negaliu už save kalbėti. Paklaustas negalėčiau atsakyti, negalėčiau atsiliepti ir telefonu.

Šitaip aprašytas pasaulis be Dievo tolimas ir svetimas.  O su Dievu – jis artimas ir mielas, tarpusavio bendravimas ir santykiai geri, o tai labai svarbu.

Tikriausia teko girdėti apie Harvardo Granto tyrimą. Jis prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938-aisiais ir tęsiasi iki šiol. Imta stebėti 268 jaunus vyrus.  Stebimos įvairios sritys: politinės ir religinės pažiūros, išsilavinimas, karjeros pasiekimai, šeiminė padėtis. Rezultatai rodo, jog laimingiausi žmonės yra tie, kurie teigiamai nusistatę kitų atžvilgiu ir geba puoselėti gerus santykius, kurie buvo mylimi vaikai šeimoje, gerai sutarė su tėvais, broliais seserimis, aplinkiniais. O tokie dalykai, kaip didesnis turtas, galia ar žinomumas nedaro žmogaus laimingesniu, rodo šis tyrimas.   

Advento skaitiniai taip parinkti, kad pamažu pateiktų vis daugiau ženklų apie besiartinančią Dievo karalystę. Kartais jų kalba simbolinė ir nelengvai suvokiama. Tik prisiminkime praėjusio sekmadienio Izaijo taikos viziją – liūtas ės šiaudus, jo jaunikliai taikiai ganysis su veršiukais, vaikui bus saugu žaisti prie kobros urvo ir t. t.

Šiandien vėl susitinkame Joną Krikštytoją, apie kurį girdėjome ir praėjusį sekmadienį. Jis skelbė Mesijo atėjimą ir rodė į Jėzų – štai Dievo avinėlis. Bet šiandien šis kietas vyras, šis Dievo žmogus, kalėjime. Nuogirdos apie Jėzų pasiekia ir jį, bet jis nori būti tikras, kad neapsigavo ar Jėzus tikrai yra Mesijas, kurį jis pats skelbė, ar jau ateina, ar jau tikrai prasidėjo tas nuostabus įvykis Dievo karalystė? Jis siunčia savo mokinius pas Jėzų paklauskite tiesiai šviesiai ar jis ir yra tas lauktasis Mesijas ar dar laukti kito. O Jėzus neįrodinėja, jis tiesiog sako: žiūrėkite kas darosi – aklieji praregi, kurtieji girdi, raupsuotieji pasveiksta ir vėl priimami į bendruomenę. Jei šitie nėra Dievo artumo ženklai, tai kas tada yra?

O kaip mums šiandien žinoti, iš kokių ženklų nujausti, kad Dievo karalystė artinasi?

Grįžtant prie Izaijo vizijos galime sakyti, jei manyje rimsta egoizmo ir pavydo grobuonis, jei labiau apvaldau pyktį ir pagiežą bei kitas žvėriškas savybes, kurios kelia pavojų labiausiai pažeidžiamiems aplink mane, tai ženklai, kad mano širdy prasidėjo Dievo karalystė.

Jeigu mano nuostatos darosi atviresnės, požiūris platesnis, jautriau atsiliepiu, turiu daugiau kantrybės ir malonumo kitam, psichologai gal sakytų, jei kito iš anksto ne stigmatizuoju ir ne demonizuoju, o stengiuosi puoselėti gerus santykius, tai irgi yra ženklai, kad artinasi Dievo karalystė. Mums visiems linkiu pastebėti šių ženklų aplink save ir patiems jais tapti.

Kad ir kam šią savaitę pasiryžtume, nepamirškime, jog prireiks ir Dievo pagalbos. Jos ir melskime.