Šiandienos iškilmė ir Šventraščio skaitiniai pasiūlo daugybę minčių ir temų.

Su visuotine Bažnyčia švenčiame Marijos Dievo Motinos iškilmę. Įdomi šios šventės kilmė ir jos teologija. Šalia to, šiandien švenčiame ir Jėzaus vardadienį. Šiandien taip pat pasaulinė maldos už taiką diena, o Šventraščio skaitiniai kalba apie vardo ir veido reikšmę ir su jais susijusį palaiminimą ir dar apie įsūnystę bei Dievo veido šviesą.

Negali visko aprėpti, tenka pasirinkti kurį nors vieną momentą.

Per didesnes šventes įprasta kelti taures, sakyti tostus ir linkėjimus. Galbūt ir vakar girdėjome ar sakėme linkėjimus brangiems žmonėms. Žinome, kad vieni linkėjimai išsipildo anksčiau, kiti vėliau, o dar kiti taip ir lieka gražiais palinkėjimais. Tai visai nemenkina jų vertės, nes jais išsakome savo širdies palankumą, o gal ir pasirengimą padėti mylimiems žmonėms.

Galbūt į šios dienos šventraščio skaitinius galėtume pažvelgti kaip į Naujametinį Dievo palinkėjimą mums.

Apaštalas Paulius kalba apie įsūnystę, kurią įgyjame priklausydami Dievo Sūnui ir apie jos pasekmes. Dvasios įkvėpti mes Dievą vadiname Tėvu, o su šia įsūnysite susijęs ir paveldas. Ką paveldime, išreiškia ST kunigų palaiminimo žodžiai: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave, tenušviečia tave savo veidu, tebūna tau maloningas, te atsisuka į tave veidu ir tesuteikia tau ramybę.“ Du kartus minimas žodis VEIDAS, nors žinome, kad niekas negali matyti Dievo veido. Net Mozei nebuvo suteikta ta malonė. Kaip tad suprasti šį palaiminimą?

Žydai jį suprasdavo iš įvykių. Jei tautai gerai sekdavosi, galėdavo ramiai gyventi, nebijodama maro, karo, neteisingumo, tai suprasdavo, kad Dievas į juos atsigręžęs veidu, Jis tautą laimina ir saugo.

O kaip mums suprasti šį palaiminimą, jis gi paveldo teise priklauso ir mums? Evangelijoje girdėjome – berniukui bus duotas Jėzaus vardas. Šis vardas ir reiškia „Dievas gelbsti“. Jėzus pažadėjo būti su mumis visais laikais. Taigi jis ir yra tas mums suteiktas Dievo palaiminimas. Per jį Dievas atgręžė į mus savo veidą visiems laikams.

Čia jau ir būtų galima dėti tašką, tačiau šiandienės iškilmės teologija sako, jog per Mariją amžinas Dievo Žodis tapo ir tikru žmogumi – vienu iš mūsų. Kur dabar mes galime ieškoti Jėzaus veido ir Dievo palaiminimo? Belgų teologas Edvardas Schillebeecksas gražiai sako: žmogus nemato savo veido – tai ženklas, jog jis skirtas atsigręžti į kitą. Jeigu Dievo veido negalime regėti tiesiogiai, gal tai reiškia, jog esame  pašaukti jį atpažinti kitų veiduose? Kiekvienas krikščionis pašauktas būti palaiminimu kitam, būti veikliu Dievo palankumo ženklu, jo malonės įrankiu. Jei norime, bent retsykiais galime pasitikrinti, kaip jaučiasi žmonės šalia mūsų. Ar mus sutikę pasijunta laimingesni, įgauna daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi? Ar jaučiasi stipresni dorotis su savo sunkumais, atranda daugiau vilties, o gal priešingai – išsigąsta, nusimena, nuliūsta… Į ką turiu atkreipti dėmesį, kad mano per krikštą ir kitus sakramentus gautas palaiminimas pasiektų ir aplinkinius?

Ar esu pasirengęs priimti tokį naujametinį Dievo linkėjimą? Ar noriu būti jo palaiminimu kitiems? Ar pats esu nusiteikęs priimti Jo palaiminimą per kitus? 

Tegul Viešpats mus laimina ir giedru veidu težvelgia visus 2017 metus.