Artėja Kalėdos. Tikriausiai daugelis jau pradėjome rašyti kalėdinius sveikinimus. Kokių Kalėdų linkime: šventų, jaukių, šiltų, baltų ar linksmų?.. Pasiūlysiu dar vieną palinkėjimą, o tuo tarpu, pamąstykime apie šv. Juozapą. Jis šiandien daugiausia minimas. Vėliau evangelijos apie jį lyg ir nutyla.
Pirma mintis apie Juozapą – tai Dievui atviras ir stiprus žmogus.
Jis kelia provokuojančius klausimus ir mums, kurie laukiame Kalėdų, o gal net labiau jų jaukumo ir kitų „šalutinių produktų“.
Ar mes tikrai išdrįstame laikytis Dievo pažado, kai atrodo, kad jo išsipildymui nėra vilties, kai žmogiški argumentai kalba priešingai?
Biblija šiandien mums pasakoja apie Mesijo atėjimą. Pranašai Jeremijas ir Izaijas skelbia viltį, kai situacija tam visai nepalanki.
Dovydo dinastija tapo korumpuota ir, atrodo, visai netinkama, kad per ją ateitų Mesijas.
Dovydo sostą užėmė bedieviu tapęs Ahazas, silpnas, niekam tikęs Zedekijas. Kaip Dievas gali likti ištikimas savo pažadui iš Dovydo giminės iškelti teisųjį Mesiją?
Bet pranašai vis tik tikėjo, kad Dievas gali ir iš apmirusio Jesės kelmo išželdinti naują atžalą. Ir taip galiausiai įvyko. Bet ne viskas taip paprasta.
Pažvelkime į Mariją ir Juozapą, kaip tokio pasitikėjimo Dievu pavyzdžius.
Santykių tarp Marijos ir Juozapo kontekstas, kiek mes jį galime atkurti, galėjo būti toks: pagal to meto paprotį, paauglė mergina, jos tėvų sutartomis vedybomis, būdavo pažadama vyrui. Paprastai, keleriais metais vyresniam už ją. Šitaip pora susižadėdavo, bet dar keletą metų nepradėdavo gyventi kartu. Žydų įstatymas buvo labai griežtas, nurodantis sutuoktiniams sužadėtuvių laikotarpiu išlikti skaistiems. Tuo metu mergina ir toliau gyvendavo su savo šeima, o vyras įgydavo amatą, kad galėtų išlaikyti žmoną, ir statydindavosi namą.
Kai Marija tapo nėščia, jie su Juozapu buvo legaliai vedę, bet dar negyvenantys kartu. Juozapas žinojo, kad vaikas ne jo. Kaip ir kiekvienam vyrui kilo klausimas – jeigu vaiko tėvas ne jis, tai kas? Kad išsaugotų savo reputaciją, jis galėjo reikalauti viešo išsiaiškinimo. Tuo atveju, Marija būtų apkaltinta svetimavimu. O tai galėjo jai reikšti mirties nuosprendį. Vis tik Juozapas nusprendė „ją tylomis atleisti“. Sakytume, pasirinko mažesnį blogį, ir tai jau yra kilnus poelgis. Tačiau po angelo apreiškimo, Juozapas sutinka parsivesti Mariją į namus kaip žmoną ir vaiką priimti kaip savo. Šitaip Juozapas apsaugo Mariją nuo nešlovės. Jis suteikia fizinę, socialinę ir religinę erdvę vaikui gimti ir augti. Tuo pačiu jis padaro dar kai ką, kas mums nėra iš karto aišku: jis parodo pavyzdį, kaip pasielgia iš tikrųjų tikintis žmogus, visiškai ištikimas savo religinei tradicijai ir tuo pat metu atviras slėpiniui, pranokstančiam tiek žmogišką, tiek religinį supratimą bei taisykles.
Evangelijų užrašymo metu būtent tai ir buvo problema bet kuriam krikščioniui, įskaitant patį evangelistą Matą. Jie buvo pamaldūs žydai, kurie nežinojo, kaip integruoti Kristų į savo religijos sistemą. Ką daryti, kai Dievas įsiveržia į gyvenimą naujais, iki tol neįsivaizduotais būdais? Kaip dorotis su neįmanomais dalykais?
Juozapas mus moko gyventi atsidavus ir ištikimai laikantis viso, kas yra žmogiška ir religiška, ir tuo pat metu būti atviriems Dievo slėpiniui, kuris kviečia eiti toliau nei visos mūsų religinės praktikos, sąvokos ar įsivaizdavimai. Ar tai nėra vienas iš besitęsiančių Kalėdinių iššūkių? Man kartais atrodo, kad labiau laukiame ne šitaip suprastų Kalėdų, o jų šalutinio produkto, kuris irgi yra geras, tik gal nereikėtų šių dalykų sukeisti vietomis.
Artėjant Kalėdoms, visiems mums linkiu drąsos į savo gyvenimą įsileisti neįmanomą Dievą.
Gal kas šalia įprastinių sveikinimų ant atviruko užrašysite palinkėjimą ir „Drąsių Kalėdų“. Amen.