Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia

Džiaukis Bažnyčia! Kuo gi džiaugtis?

Atėjo riba, kai jis nebegalėjo pakęsti: veidmainystės aukščiausiuose sluoksniuose, bedugnės tarp turtingų ir vargšų, šmeižto ir skandalų kultūros to, kad visa visuomenė tapo korumpuota nuo viršaus iki apačios. Taigi Hermias atsisakė aukštų politinių pareigų ir pasitraukė į dykumą. Ten jis užlipo ant vieno iš aukštų stulpų. Ant panašių stulpų gyveno ir legendiniai šventieji stulpininkai. Jis leido dienas pasninkaudamas, melsdamasis, mąstydamas apie Dievą ir blogąjį pasaulį. „Kaip turėjo pablogėti pasaulis per tą laiką, kai aš, turbūt paskutinis doras žmogus, iš jo pasitraukiau?“ – mąstė jis. Bet tuo pačiu jis kasdien mėgavosi prisiminimais apie skandalus ir amoralumą pasaulyje už jo dykumos ribų. Netrukus jis, net ir norėdamas vargiai būtų galėjęs įsivaizduoti, kad pasaulyje liko kas nors, kas būtų vertas dangaus.

Pamaldųjį Hermią apėmė neviltis, nes jis pamanė, kad dieviškas planas išgelbėti žmoniją greičiausiai žlugs. Paskui jis išgirdo balsą: „Lipk žemėn ir eik į miestą, į Damaską, ten susirask Pamfaloną”. Hermias pagalvojo, kas nors nori jį apgauti. „Nulipsiu žemėn, o jis užims mano stulpą“. Tačiau balsas netilo. Pagaliau Hermias nusileido ir išsiruošė į kelią. Su dideliu vargu susenęs Hermias pasiekė Damaską. Ten verdantis gyvenimas, gatvių šurmulys ir linksmybės patvirtino, kad per tą laiką, kurį jis praleido dykumoje, pasaulis tapo blogesnis. Bet dar didesnis smūgis jį ištiko, kai pagaliau surado Pamfaloną. Nes, tai nebuvo asketas ar pretendentas užimti laisvą stulpą dykumoje. Tai buvo žonglierius, labai nepastovaus gyvenimo būdo žmogus, linksmas ir nerūpestingas. Jam nerūpėjo pamaldumas, jis atlikdavo savo šuolius ir salto, šokdavo ir vaidindavo taip, kad žmonės juokėsi ir džiaugėsi.

Hermias, nusivylęs pasauliu ir dievišku išganymo planu, pamanė, kad tapo velniško gundymo auka. Geriausia, ką jis galėjo padaryti šioje aklavietėje tai pamėginti žonglierių atversti. Tačiau ilgi pokalbiai apie atsivertimą baigėsi netikėtai.

Pirmiausia jį nustebino, kaip žonglierius visada, visai natūraliai padeda savo bičiuliams žengti į priekį gyvenime. Be jokio pamaldaus patoso jis skleidė gėrio pėdsakus aplink save, atiduodamas dalį uždirbtų pinigų, palaikydamas ar pralinksmindamas sutrikusį… Pasaulį niekinantis asketas, išklausęs keletą žonglieriaus kasdienių istorijų, suprato, kad jis pats visą gyvenimą gėrėjosi skandalais ir savo pamaldžia arogancija. Štai kodėl atsidūrė ant nevilties slenksčio. „Tu mane paguodei, tu suteikei man džiaugsmo, nes padėjai suprasti, kad dangaus karalystė neliks tuščia“. „O kodėl?“ – suglumęs klausia žonglierius. „Todėl, kad gailestingumo dėka į dangaus karalystę įžengs daug žmonių, kuriuos pasaulis niekina ir kuriuos aš, išdidus eremitas, matantis tik save, pamiršau.“

Šią istoriją pasakoja Dostojevskio amžininkas Nikolajus Leskovas. Jis parašė ją kaip himną, dieviškai malonei, kuri gali perkeisti net išdidžiausią pamaldų žmogų, kuris savo dorybėse mato tik save ir dėl to nusivilia tokiu pasauliu, koks jis yra.

Man vis kyla klausimas: ar mes, kaip Bažnyčia nemėginame perimti tokio pamaldaus stulpininko vaidmens? Nusigręžusi nuo pasaulio, kuriame mato tik moralės irimą ir sugedimą, Bažnyčia, taigi ir mes ne kartą manome, kad tereikia rodyti pirštu į pasaulį, išbarti už ydas, cituoti įsakymus ir pareigų sąrašus ir kurstyti sąžinės graužatį. Man atrodo, kad būtent taip ar panašiai ant stulpų stovinčios Bažnyčios žinią priima šiandienos žmogus, o ypač jaunas žmogus.

Šie žmonės kelia svarbius klausimus ir meta iššūkius, kurie piktina „dorus katalikus“. Pvz. naujametiniai fejerverkai, per vidurnakčio Mišias,  Šv. Valentino dienos pramogos pelenų trečiadienį, jau nekalbant apie partnerystės reikalus.

Šiandienos liturgija kviečia – džiaukis Bažnyčia, tu, kuri vis mėgini imtis stulpininko vaidmens, kurią erzina šis pasaulis ir kuri linkusi į neviltį, nes ir tu mėgaujiesi skandalais pasaulyje, o jų fone mėgini rodyti savo teisumą.

Džiaukis, Bažnyčia, ir neužmiršk, Dievas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį ne tam, kad rodytų pirštu į suklupusius žmones ir peiktų pasaulį. Tavo vaidmuo ne tiriamosios žurnalistikos ir ne teisėjo. Tavo misija skelbti, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Džiaukimės visi, kurie esame čia susirinkę kaip Bažnyčia, nes visi esame išgelbėti malone, o ne savo jėgomis, nesvarbu kokio laipsnio dorybėmis pasižymime.

Beje, senasis Hermias prieš mirtį vėl nusimena. Jis pamato ant dangaus skliauto didelėmis raidėmis užrašytą žodį „savimeilė“ ir pagalvoja: „Čia mano riba!“ Bet tada jis pamato, kaip Pamfalonas savo žonglieriaus apsiaustu nušluosto tą žodį nuo dangaus skliauto ir jį, nusiminusį senuką, pasiima su savimi į dangų. „Kaip galėjai ištrinti mano gyvenimo nuodėmę?“ pakeliui į dangų klausia asketas žonglierių. „Aš nežinau, kaip tai padariau. Tik mačiau, kad tu buvai sutrikęs ir norėjau tau padėti, kaip mokėjau. Taip visada elgiausi būdamas žemėje, taip elgiuosi ir dabar.“

Šios istorijos teologinė prasmė yra ta, kad galiausiai tas, kuris manė turįs atversti žonglierių, pats tampa jo išgelbėtas. Tai stipri atsivertimo ir vilties žinia. O  man atrodo ir pagrindas džiaugsmui.