Kerry Weber | Jei rengiesi stebėti Mišias internetu su pradėjusiu vaikščioti vaikeliu
Iš tolo mūsų sidabrinis autobusiukas medžio šešėlyje parapijos automobilių stovėjimo aikštelėje atrodytų kaip ir kitų parapijiečių automobilis, kurie atvyko stebėti Mišių transliacijos lauke. Bet jo viduje mano ketverių su puse ir dviejų su puse metų vaikai žygiuoja ratu apie mano vyrą, sėdintį gale, barstydami javainius ir įsivaizduodami esą stovykloje. Tuo metu aš, sėdėdama automobilio priekyje, bandau maitinti mūsų judrų keturių mėnesių kūdikį, drauge stengdamasi gaudyti per automobilio radiją perduodamo pamokslo žodžius ir svarstydama, kad gal pandemijos meto katechezė ne tokia sėkminga, kaip tikėjausi.
Oras Masačusetso valstijoje, kur neseniai atsikraustėme, atvėso, tad mes apleidome savo pastangas Mišias išklausyti automobilyje ir grįžome prie dalyvavimo Mišiose transliacijų internete pagalba. Dažniausiai įsijungiame transliaciją iš mūsų ankstesnės parapijos Naujajame Džersyje, kurios labai pasigendame. Beveik kaskart prisimenu tą kovo rytą, tapusį pirmąja mūsų šeimos nuotolinių pamaldų patirtimi. Mūsų vaikai ramiai sėdėjo spalvindami ar vartydami knygas, o Mišių žodžiai sklendė virš jų. Ir mano vyras, ir aš, išvaduoti nuo reikalo lakstyti paskui pradėjusius vaikščioti vaikus ar paimti juos į glėbį, netgi girdėjome skaitinius. Labai aiškiai prisimenu, kad pamaniau: galėčiau prie šito priprasti.
Pasirodo, negalėjau. Dėl sveikatos ir saugumo – savo ir kitų – jau dešimtas mėnuo, kaip nebuvau įžengusi į bažnyčią dalyvauti Mišiose. Ilgą laiką nedalyvauti Mišiose man itin svetima, kone kosmosas. Mano širdis plyšta. Ilgiuosi Eucharistijos. Ilgiuosi žmonių. Ilgiuosi dalyvavimo savo fiziniu kūnu, nors kartais anksčiau ir nesijausdavau labai uoli.
Mes grįšime, kai bus saugu, bet jau dabar man kelia susirūpinimą tai, kad mano vaikai gali nebeatsiminti, kur mes grįžtame. Man neramu, kad vaikai tols nuo tikinčios bendruomenės anksčiau, negu bus ją patyrę. Ir man svarbu, kad vaikai pastebės mano rūpestį ir domėsis, kokia to priežastis.
Senais laikais, kas man dabar yra 2019 metai, mano vaikai kartais Mišiose nerimdavo, bet kiekvieną kartą, kur tik nusisukdavo, būdavo kas nors, kas juos sudomino ir primindavo mums, kodėl dėjome pastangų čia atvykti. Ten buvo spalvingų vitražų, vaizduojančių stalių Juozapą su įrankiais rankoje, asiliuku jojančią Mariją ar didžiulį Kristaus Karaliaus atvaizdą. Ten buvo judesio – švęsto vandens indas, kur vaikai galėjo įmerkti rankas ar bendruomenė einanti Komunijos. Taip pat žmonės, kurie parodydavo dėmesį, kad ir mūsų draugiškas klebonas bei diakonas, kurie mus pažindavo ir mums pamodavo. Buvo vaikelis, stumdantis automobilius iš degtukų dėžutės pirmyn ir atgal suole priešais mus, krūvos vaikiškų knygelių bažnyčios gale ir didžiulė krikštykla, tiesiog maldaujanti vaikus ratais apie ją bėgioti.
Kai toje sumaištyje būdavo sunku vaikus išlaikyti mūsų suole, guosdavausi mintimi, kad visa tai kažkaip įsisunkia į jų sąmonę. Visa tai buvo dalis lėtojo Dievo darbo. Vyliausi, kad kada nors, kai mano vaikai taps suaugusiais ir turės klausimų ar abejonių, kas nors bažnyčios sakralioje erdvėje jiems suteiks pažįstamos paguodos ir primins namus.
Dabartinė mūsų pamaldų erdvė – mūsų pačių namai – kažkaip ne visai paguodžiantys. Kartais stebime Mišias tarp skalbinių krūvų svetainėje, kol vaikai žaidžia su kaladėlėmis ir nekreipia dėmesio į mūsų prašymus PABŪTI RAMIAI IR TYLIAI NORS KELETĄ MINUČIŲ. Vieną sekmadienį, kai jie pradėjo kažką šūkauti, mano vyras ėmė garsiau už vaikus kalbėti, norėdamas juos nuraminti, o aš dar garsiau surikau: „NEGALIU SKAITINIŲ GIRDĖTI!“ Aišku, toks elgesys netinkamas ir parodo, kaip man nelengva vykdyti ko moko skaitiniai iš Šventojo Rašto.
Kartais mano vyras ir aš jaučiamės lyg vieninteliai tėvai, kurie dar nesugalvojo, ką padaryti, kad pandeminės pamaldos šeimoje iš tiesų vyktų. Atsakymų ieškojau nemoksliškoje, bet palankioje draugų ir kolegų grupėje (ir tarp Twitterio vartotojų). Ačiū Dievui, jie šiek tiek paguodė (nesu tokia viena) ir pamokė (nerėkti ant vaikų per Mišias). Gal tai padėtų ir kitoms šeimoms rasti kelią pirmyn tikėjime, kai atrodo, jog pasaulis kažkur įstrigęs.
1) Neverskite. Mišių, net ir gerai pravedamų, transliacija internetu, retai užima visą mažų vaikų dėmesį. Bet troškimas juos sudominti nebūtinai turi baigtis šūkavimu. Kai vaikai maži, „svarbiau, kad jie matytų jus besidžiaugiančius Mišiomis, negu kad per jas ištisai sėdėtų“, – sako mano draugė Rebeka Peters, Montessori mokyklos mokytoja. Jos dukroms devyneri ir vienuolika, jos kartu su ja stebi Mišias, kartais išeina ir vėl sugrįžta. Bet ji neskuba šią patirtį padaryti bausme ar paversti našta. „Tik džiaugiuosi, kad jos gali matyti, kaip mane džiugina Mišios“, – sako ji.
2) Įtraukite mėgstamas Mišių dalis į savo kasdienį gyvenimą. Uždekite žvakutes per vakarienę. Surenkite procesiją apie namus. Skaitykite Šventąjį Raštą kartu. Pasidalykite ramybės palinkėjimu. „Mano dukroms ir man patinka dainuoti“, – sako Rebeka. „Kartais mes giedame giesmes, kai visai ne pamaldų metas.“ Vaikus Mišios gali pritraukti, jei atpažins mažus simbolius, naudojamus kitomis progomis.
3) Apimkite Visuotinę Bažnyčią. Internetinės Mišios gali būti proga vaikams patirti, kaip vyksta pamaldos įvairiose pasaulio bažnyčiose. Rebeka, gyvenanti Džordžijos valstijoje, kartu su dukromis matė jos tėvą, kuris yra diakonas Masačusetso valstijoje, sakantį pamokslą internetu transliuojamose Mišiose. Ji taip pat parodė savo dukroms Mišių transliaciją iš bažnyčios, kurią lankė būdama jėzuitų savanorė Belize.
4) Gyventi tikėjimu – tai ne tik dalyvauti Mišiose. Pokalbiai prie stalo gali būti puiki vieta aptarti tikėjimą. Liturginis kalendorius irgi dažnai pasiūlo temų, tinkamų įtraukti vaikus. Mano kolegė Heather Trotta, dirbanti jėzuitų žurnalo America plėtros grupėje ir turinti šešerių ir aštuonerių metų vaikus, sako, kad jos šeima pasinaudojo advento pokalbių lapeliais su klausimais iš Šventojo Rašto, ir jie kas vakarą įprato skaityti advento pasakojimą. Pasak jos, ir eiliniu metų laiku paprastos tradicijos, tokios kaip pakaitomis kalbama malda prie stalo ir pokalbiai apie smagiausią dienos dalį, gali būti būdai „mums visiems atpažinti gausias kiekvienos dienos malones“.
5) Rasti prasmę visoje sumaištyje. Kartais geriausias būdas kalbėti apie tikėjimą su vyresniais vaikais ir jaunais suaugusiaisiais yra renkantis netiesioginį kelią ir juos įtraukiant „į pokalbį apie tai, kas jiems prasminga ir ko jie tikisi“, – sako mano draugė Catherine Kirwan-Avila, ACJ, dirbanti Filadelfijos Šv. Juozapo universiteto akademinėje sielovadoje. „Vienas svarbiausių veiksnių jaunų žmonių gyvenime yra ryšiai; priklausyti – reiškia būti pastebėtam, vardinamam vardu ir pažįstamam. Priklausymo jausmas tikinčiųjų bendruomenei, malonūs ryšiai su suaugusiaisiais, kai jauni žmones žino būsią matomi ir girdimi, irgi labai svarbūs,“ – tęsė ji, cituodama Springtide Research instituto tyrimus apie religiją ir jaunus žmones. Sesuo Catherine sako, kad tikslas yra „ne suteikti greitų ir iš anksto nukaltų atsakymų, bet iš tiesų klausytis. Pasikalbėjimas sklandžiausiai vyksta, kai pradedama kalbėti apie tai, ką jie galvoja“.
6) „Išzoominti“ ( fotoobjektyvu pritraukti/išdidinti norimą objektą).
„Pandemija nesitęs amžinai, nors kartais gali atrodyti kitaip,“ – primena sesuo Catherine, pridėdama, kad įprastinė kūniška bendruomeninių pamaldų atmintis yra svarbi. Bet šis bendruomeniškumo charakteris gali būti stiprinamas ir ateityje, po kelių mėnesių. Ji primena, kad reiktų klausti, „kaip galime ugdyti santykį su Dievu bei paprastą bendros maldos ryšį namuose (net kai vaikai neįstengia išbūti internetinėse Mišiose)? Ar pajėgiame jiems perduoti, kaip mes laukiame dienos, kada galėsime Eucharistiją švęsti kaip bendruomenė?“ Vaikams svarbu matyti, kad jų tėvai neša viltį. Ir mums, tėvams, svarbu prisiminti vilties šaltinį.
7) Ir toliau stengtis palaikyti ryšius. Daugybė parapijų siūlo visokių būdų bendrauti šalia Mišių, ar žmogus jose dalyvauja tiesiogiai, ar internetu. Pvz., Naujojo Džersio parapijos klebonas siūlo liturginio laiko giesmių solo koncertų internetu transliacijas, taip pat dalytis tikėjimu Facebooke. Už katechezę savo parapijoje atsakinga Julija man tvirtino, kad, perkėlus religinį švietimą į internetą ir šeimoms parūpinus katechetinės medžiagos, ji „nuolat su jomis susisiekia“. „Nes palaikyti ryšius yra svarbiausia.“
Mano vietinė automobilių parkavimo aikštelės Mišių parapija neseniai siūlė marinuotos jautienos ir kopūstų pietus, pasiimant juos privažiavus, kaip būdą surinkti lėšų snieguotą šeštadienį. Mano svainis pietus maloniai paėmė ir atvežė mums. Kai mūsų šeima nėrė į valgius, jaučiau didelį dėkingumą žmonėms, paruošusiems ir atvežusiems maistą, bei solidarumą su kitomis šeimomis prie to paties valgio savuose namuose. Pagalvojau, kad tai galėtų būti gera tema aptarti su vaikais. Net marinuota jautiena yra proga katechezei, jei esi pakankamai kūrybinga. Taip pat jaučiau didį dėkingumą vyrams ir moterims, dirbantiems ir nenuvargstantiems sunkiais laikais išlaikyti tiek daug parapijų. Ir laukiu tos dienos, kai mes visi galėsime vėl susiburti apie tą patį stalą.
Kerry Weber „So you’re about to watch a livestream Mass with a toddler“ 2020 12 18
Vertė kun. Antanas Saulaitis, sj.