Pirmą skaitinį galite skaityti čia

Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Girdėjome du įdomius pasakojimus apie pašaukimą. Pirmas apie Dievą ieškantį Samuelio, kuris Dievo neieško. Samuelis iš pradžių negali patikėti, kad jį kviečia Dievas. Nei jo mokytojas Elis iš pradžių netiki, kad Samuelį užkalbina Dievas. Ar ne panašia ir mums nelengva patikėti, kad mus kada nors užkalbina Dievas, konkrečiai į mus atkreipia dėmesį. Nes jei ką nors pasirenkame tai atrodo mūsų svarstymų sprendimai ir nieko daugiau. Bet ar iš tikrųjų nieko daugiau?

Evangelijos ištrauka primena reportažą iš judrios gatvės. Daug vardų, žmonės, skuba vienas kitą užkliudo, kartais nugirsta vieną kitą žodį. Pokalbių fragmentai labai trumpi ir praktiški: Ko ieškai? Kur tu gyveni? Kaip žmonės gatvėje ar automobilių  spūstyse mūsų laikais, taip ir anie evangelijoje žinojo laiką – buvo apie ketvirta valanda (mūsų skaičiavimu).

Paskui netikėta tyla. „Tą dieną jie pasiliko su juo“. Ten nėra minios, spūsties, niekam nerūpi kuri valanda. Gal būtų įdomu, bet nepasakojama apie ką jie kalbėjo, neaprašoma vieta, kur jie kartu sėdėjo, jokių detalių. Tačiau tai, kas įvyko aną popietę, pakeitė Andriaus ir jo bičiulio gyvenimą visam laikui ir pradėjo įvykį, kuris vyksta ir šiandien visame pasaulyje, kurį vadiname krikščionybe.

„Tą dieną jie pasiliko su juo“, skaitome evangelijoje. Iš tikrųjų jie pasiliko su juo visą likusį gyvenimą. Jų santykis su Jėzumi taps nauja tapatybe, nauju identitetu jiems ir jų draugams. Dabar mes žinome, kad taip atsitiko, bet tada jie ko gero nenujautė, kad tai yra nauja pradžia, jog ši nauja tapatybė, gimusi iš susitikimo su Jėzumi, milijonams žmonių taps svarbesne už visas kitas.

Istorikas Euzebijus Cezarietis aprašė vieno krikščionio kankinystę II a. Galijoje, imperatoriaus Vero laikais. „Jis herojiškai ištvėrė visus kankinimus. Kai kankintojai siekė iš jo išgauti tai, ko jis neturėjo pasakyti, jis taip tvirtai pasipriešino, jog nepasakė nei savo vardo, nei tautybės, nei miesto iš kurio kilęs, nei to ar jis buvo vergas, ar laisvasis, bet į visus jų klausimus teatsakė romėniškai t. y. lotyniškai – Christianus sum – esu krikščionis. Tai jis išpažino vietoj savo vardo ir miesto, vietoj tautybės ir viso kito, ir žmonės aplinkui negirdėjo iš jo jokio kito žodžio. Jis rėmėsi šia vienintele nauja tapatybe ir ji buvo nesunaikinama“.

Evangelijos ištrauka ir to krikščionio istorija kelia pamatinį klausimą – kuri iš daugelio mano tapatybių yra nesunaikinama? Vartotojiška visuomenė mane laiko vartotoju, politikai rinkėju, teisininkai klientu, prekybininkai pirkėju, televizijos kompanijos – žiūrovu, krepšinio ar kiti klubai mane nori matyti kaip jų sirgalių.

O kaip su Bažnyčia, gal ir čia esu tik lankytojas? Galbūt kartais taip jaučiuosi, nors esu daugiau nei lankytojas, bet čia jau kita tema.

Kiekviena minėtų tapatybių kinta, yra netvirta ir neišsako viso žmogaus, bet visos kartu jos gali mano dėmesį nutraukti nuo svarbiausio klausimo – dėl kurios iš tapatybių, arba tiesiog dėl ko aš noriu gyventi ir už ką sutikčiau mirti. Tą patį galima pasakyti ir paprasčiau.

Vienas mano bendramokslis Austrijos jėzuitas, baigęs ekonomikos studijas, dirbęs raudonojo kryžiaus organizacijoje, dabar kunigas džiugiai tarnauja žmonėms. Jis sakė: „Kai buvau 18 rinkausi studijas, profesiją, negalvojau, kad renkuosi visam gyvenimui ar tai už ką jau dabar esu pasiruošęs numirti. Bet aiškiai žinojau, kad noriu tokio gyvenimo, kad ryte atsibudus būtų prasmė dėl ko keltis.“ 

Gal ir man kaip Andriui ir jo bičiuliui, būtų gera ketvirtą, ar ir šią 19 val., triukšmingoje gatvėje ar ramioje aplinkoje, susitikti su Jėzumi kad išgirsčiau jo klausimą – „O tu ko ieškai?“