Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Pietų Tirolio kunigas Erwino Corazza turėjo įdomų įprotį perrašinėti maldas, kurios jį sujaudino ir suteikė vilties tuo metu, kai jas skaitė. Jis jas perrašydavo į sąsiuvinį ir tikriausiai, dažnai skaitydavo. O kadangi žmogus keičiasi – keičiasi ir jo nuotaikos, baimės ir viltys. Jis, šią savo „maldaknygę“ matyt, nuolat peržiūrėdavo. Kas kelerius metus pradėdavo naują sąsiuvinį, į kurį perrašydavo iš senojo tuos tekstus, kurie jam vis dar buvo gyvi, ir prirašydavo naujų.

„Erwino buvo žmogus, kuris nemėgo kalbėti apie save. Net savo laidotuvėms jis man nurodė pamokslauti apie Jėzaus Širdį. Jo užrašai atsiskleidė žmogų, krikščionį ir kunigą, kuris kovoja už savo tikėjimą ir jį puoselėja. Jo dvasingumas akimirkai sustiprino mano viltį, nes ir mane padrąsino puoselėti savo tikėjimą“ – sako mano profesorius.

Ir aš žvelgdamas į 32 savo kunigiškos tarnystės metus šio kunigo užrašuose randu prasmingų minčių. Galbūt ką nors suras ir klausytojas.

Erwino sako, kad dvasingumas išlieka gyvas tik tada, kai yra susijęs su mano konkrečia situacija. Todėl jis į savo knygutę įrašė Šv. Teresės Avilietės maldą pavadinimu „Senėjimas“.

Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad aš kasdien senstu. Apsaugok mane nuo įsitikinimo, kad turiu pasisakyti kiekviena proga ir kiekviena tema. Išlaisvink mane nuo didelio troškimo tvarkyti kitų reikalus.

Apsaugok mane nuo begalinių smulkmenų pasakojimo ir suteik išminties, suvokti esmę. Išmokyk mane patylėti apie savo ligas ir negalavimus. Jie daugėja, o noras apie juos kalbėti auga metai iš metų.

Išmokyk mane nuostabios išminties, kad galiu klysti ir padėk išlikti kuo mielesniam. Nenoriu būti šventasis – su jais taip sunku gyventi, bet niūrus žmogus yra nepakeliamas.

Išmokyk mane kituose žmonėse pastebėti jų talentus ir suteik gražią dovaną juos paminėti.“

Viena iš seniausių maldų, nuolat perrašoma tai teologo Romano Guardini tekstas.

„Tavo pagarba, kuria Tu, Dieve, gerbi mane, yra mano orumo pagrindas.
Tavo šlovėje yra mano šlovė.
Kai aš pasitraukiu nuo Tavęs, pasitraukiu ir nuo savęs.
Padaryk mano širdį tvirtą, kad ji matytų kas tolina nuo Tavęs.”

Erwino maldaknygėje taip pat yra senas eilėraštis apie kunigystę.

„Kunigas turi būti didis ir mažas,
Kilnus lyg karališkos kilmės, paprastas ir nuolankus kaip valstiečio tarnas.
Didvyris, nugalėjęs save ir žmogus, kovojęs su Dievu.
Švento gyvenimo šaltinis, nusidėjėlis, kuriam Dievas atleido.
Savo troškimų šeimininkas, silpnųjų ir nerimo apimtų tarnas.
Savo mokytojo mokinys, vadovas dvasinėje kovoje.
Elgeta su ištiesta ranka, karalius su aukso dovanomis.
Vyras mūšio lauke, motina prie ligonio lovos.
Senis, žvelgiantis į ateitį, vaikas, pasitikintis ateitimi.
Siekiantis aukščiausio, gerbiantis mažiausius.
Skirtas džiaugsmui, pasitikintis kančioje.
Toli nuo pavydo.
Aiškaus mąstymo, tiesaus žodžio.
Taikos draugas, tinginystės priešas.
Tvirtas savyje – visiškai kitoks nei aš.
Melsk už mane.”

Paskutinis įrašas, datuotas 2002 m. birželio 6 d., po kelių dienų Erwino mirė.

Dvasinis gyvenimas išlieka gyvas, kai yra susijęs su konkrečia mano situacija.

Švęskime Eucharistiją su visais, kurie pagal bažnytinį tikėjimą Kristuje yra gyvi ir būtent Eucharistijos šventimo metu, per užtariamąją maldą, jie taip pat yra čia. Kartu su tais, iš kurių mokėmės tikėti ir drįsti tikėtis, kartu su tais, kuriuos mylėjome ir kurių buvome mylimi. Visi kartu garbiname trejybėje vieną Dievą. Juk mūsų tikėjimas nėra abstraktus. Jis yra įsišaknijęs mūsų biografijoje. O biografija, tai konkretūs žmonės, kurie dalį kelio nuėjo kartu su mumis.

Užbaigsiu  Poetės Sabine Naegeli  žodžiais, atrodo jie tinka laukiant Sekminių.

„Neperprantamas Dieve, pripildyk mūsų gyvenimą savo jėga,
kad galėtume iškęsti ir nesudužti,
kad galėtume priimti nesėkmes ir nepasiduoti,
kad galėtume pripažinti savo kalę ir savęs neniekinti,
kad galėtume gyventi su neatsakytais klausimais ir neprarasti vilties.”