Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Ne! Šie tėvai nepatyrė vien tik džiaugsmo augindami šitą vaiką. Kaip ir visi tėvai, taip ir šio vaiko, kuris šiandien švenčia gimtadienį, saugo savo atmintyje jo gimimo akimirką, pirmą šypseną, pirmuosius žodžius ir žingsnius. Jie kartais pasakoja suaugusiam vaikui, kaip buvo, kai dukra, ar sūnus pirmą kartą atsistojo, žengė kelis žingsnius ir parkrito. Bemiegės naktys, verkimas, kuris prasidėdavo būtent tada, kai mama pagaliau užmigdavo, kitos kūdikystės ir ankstyvos vaikystė problemos, dažniausiai atrodo gražios atgaline data.

Ar gali būti, kad taip yra ir su mūsų šiandienos gimtadienio šventėju? Ir su jo tėvais? Kad ir jie žiūri į savo vaiką su tokia romantika?

Kaip ir dera, tėvai vaikui įteikė gimimo liudijimą, kai tik jis pradėjo vaikščioti ir suprasti. Tai tarsi mielas fotoalbumas, kuriame užfiksuotos pirmos gyvenimo akimirkos. Taigi, dviejų tūkstančių dvidešimt penkių metų  brandi moteris per savo gimtadienį gali jį vartyti. Ji, kuri yra viena iš žinomiausių mūsų vėlyvojo kapitalizmo liberalios egoistinės visuomenės asmenybių. Šio pasaulio viduryje gyvenanti, Bažnyčia, varto savo vaikystės albumą, ir stebisi, ką tėvai jame užfiksavo.

Ji mąsto apie Sekminių supratimo stebuklą. Ji tai daro būtent todėl, kad gyvena liberaliame pasaulyje, kuris supratimo vardan išleidžia milžiniškus pinigus, tobulina dirbtinį intelektą, spaudžia mokytis bendros globalizuoto pasaulio kalbos. Jis švelniu politinio korektiškumo smurtu visus daro lygiais, tikėdamasis, kad tada vieni kitus geriau suprasime. Tačiau nesusipratimai ir smurtas nemažėja, o tarp žmonių veriasi neregėtos bedugnės. Nes egoistų visuomenėje kiekvienas skrieja tik savo orbita.

Šio jauno ir linksmo pasaulio viduryje gimtadienio šventėjas mąsto apie supratimo stebuklą, kuris įvyko prie jo lopšio. Nepaisant to, kad skirtumai nebuvo išlyginti, o galbūt būtent dėl to, kad kalbos, lyties, profesijų skirtumai išliko, bet nebuvo diskriminacijos, smurto priežastimi ir nesukėlė priešiškumo, nepažįstami žmonės atrodė supranta vieni kitus, netgi buvo „vienos širdies ir vienos sielos“. „Gal mano tėvai tiesiog idealizavo tą gimtadienio valandą?“, klausia save dviem tūkstančiais dvidešimt penkiais metais pasenėjusi moteris. Ar tuo metu tikrai taip buvo? Ar taip buvo dėl to, kad aš labai artimai bendravau su tėvais, tiesiog įsikibusi laikiausi Šventosios Dvasios krūties?

Vartydama vaikystės albumą, pagyvenusi moteris atranda, kad nuo pat pradžių ji buvo ne paprastas vaikas. Pats Dievas, padarė viską, kad šis vaikas gimtų. Šimtmečius jis siekė žmonių meilės, o patyrė vieną nesėkmę po kitos, kol galiausiai žmogaus pavidalu išdrįso įžengti į pasaulio istorijos sumaištį. Jis tai darė, kad sukurtų bendruomenę, kurią vienytų ne egoistiniai interesai, kuri nestatytų sienų ir neatstumtų žmonių, kuri nesiimtų nuodėmių medžioklės, bet gyventų iš savo jėgos. Iš paslaugios meilės! Ir iš patirtos atleidimo jėgos.

Tuomet dieviško žodžio sėkla atrodo nukrito į derlingą dirvą. Tačiau tie, kurie patys buvo naujos gyvybės užuomazga, ėmė abejoti, išdavė ir išsižadėjo, pabėgo ir vėl pradėjo skrieti savo orbita. Judas ir Petras žiauriai suklydo. O kiti? Jie ir gi pabėgo, nes buvo žmonės, tokie kaip mes, kurie ne visada ištesime pažadus. Žmoniją įsimylėjęs Dievas Didįjį penktadienį atrodė galutinai susimovė. Jo į pasaulį atvestas vaikas nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei ne pats Tėvas, jei ne Dvasia ir jei ne Sūnus būtų užpildę šią tuštumą savo meile.

 „Ramybė jums!“ – tai buvo Jo pirmieji žodžiai, skirti tiems, kurie pabėgo, kuriems nepasisekė, kurie vėl Jį nuvylė, nes savo vaidmenį atliko labai blogai. Per savo pačių nesėkmes, bet visų pirma per atleidžiančią meilę jie išmoko, kad atleidimas yra lemiamas dalykas žmonių bendravime.

Senstelėjusi ponia, šiandieninė gimtadienio šventėja, Bažnyčia, žvelgia atgal į ne be problemų buvusį savo susiformavimo laikotarpį ir tuo labiau džiaugiasi savo gimimo stebuklu. Kaip ir visi vaikai, ji už tai skolinga vien tik savo tėvams. Ji nuolat stebisi, kad jos tėvai mato ją kaip nuostabiausią savo meilės vaisių. Ir tai nepaisant visų nesėkmių ir aklaviečių, kurias ji patyrė paauglystėje, nepaisant visų baisybių, kurias ji padarė per savo ilgą istoriją. Nepaisant nuovargio, kartais net pesimistinės nuotaikos, kuri ją apima pagyvenus.

Šiandien Bažnyčia – mes visi švenčiame gimtadienį.

O Šventoji Dvasia, kuri yra visų silpnųjų dieviškas gynėjas, pašnibžda: „Ei, nesvarbu, ką kiti apie tave sako, ką jie tau teisingai priekaištauja ir ką jie tau neteisingai priskiria, nesvarbu, kas tau nutinka pasaulyje, vieno nepamiršk savo tėvų, savo kilmės! Nepamiršk, kas esi! Tu esi Dievo begalinio atleidimo vaikas, kurio reikia net egoistinei visuomenei. Bet taip pat nepamiršk, kad tu buvai, esi ir liksi nuodėminga Bažnyčia. To pripažinimas, tavęs nežemina, o patirtas atleidimas užkerta kelią kaltų ieškojimui, akmenų mėtymui į kitus ir daro tave žmogišką ir mylimą!“

Su gimtadieniu miela Bažnyčia! Ir, gražiai švęsk!