Jėzus daug kartų save lygino su geruoju ganytoju, su vynmedžiu, net perekšle višta. Šie įvaizdžiai niekam, įskaitant ir mus nekėlė problemų. Tačiau, situacija pasikeičia, kai Jėzus save palygina su gyvybės duona.

Girdėta Evangelijos ištrauka užbaigia duonos padauginimo pasakojimą, kai Jėzų norėta paskelbti karaliumi. Jėzus pasitraukia melstis, o žmonės Jo neranda. Kai suranda, Jėzus jiems priekaištauja, kad jie ieško tik pavalgyti, o ne amžinojo gyvenimo duonos. Ši istorija baigiasi čia. Žmonės Jam sako: „Duok mums šitos duonos!“ Jėzus paaiškina, kad ši duona yra Jo paties kūnas ir kraujas.

„Tai sunkus mokymas. Kas gali jį priimti?“ galvoja jo mokiniai, apaštalai ir mes. Kažkas yra ne taip. Šis žmogus peržengė ribas“. Ir tai yra krizės momentas.

Pastebėkime skirtumą tarp mokinių ir apaštalų. Buvo 72 ar daugiau mokinių, o apaštalų buvo Dvylika. Jėzus nuo pat pradžių žinojo, kurie iš jų netiki ir kurie Jį išduos.  Šios krizės akivaizdoje Jis jiems primena: „Jums sakiau, kad niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas jo nepatrauks“.  Jėzus kalba apie tai, kad jį traukia Tėvas, Jis traukia ir žmones pas Jį. Tai krizės išsprendimas, bet ne viskas taip paprasta.

Daugelis mokinių Jėzų paliko ir pasitraukė. Jie atsiriboja nuo Jo. Šis žmogus kelia pavojų, jo mokymas keistas o gal ir pavojingas. Jis geras žmogus, geras pamokslininkas, jis geras gydytojas, bet kai pradeda kalbėti keistus dalykus… geriau jau pasitraukti. Tą patį padarė ir Emauso mokiniai Prisikėlimo rytą. Moterys sakė, kad kapas tuščias, bet jiems atrodė, kad kažkas ne taip. Bus saugiau jei pasitrauksime iš Jeruzalės. Panašiai pasielgė ir kapą saugoję kareiviai. Jie pamatė tiesą, bet paskui savo tiesą pardavė mieliau nes nenorėjo veltis į galimai pavojingą istoriją.

Krizės akimirka yra pasirinkimo akimirka. Ji pastato mus prieš sprendimus, kuriuos turime priimti. Visi mes turėjome ir turėsime krizės momentų: šeimos, santykių krizių, socialinių krizių, krizių darbe ir daugybę kitų…

Kaip elgtis krizės metu? Girdėjome: „Nuo to laiko daugelis Jo mokinių nusigręžė ir nevaikščiojo su juo“. Tai jų sprendimas. Jėzus priima sprendimą paklausti apaštalus. „Ar ir jūs norite pasitraukti? Priimkite sprendimą. Petras antrą kartą išpažįsta: „Viešpatie, pas ką mums eiti? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Dievo Šventasis“. Petras Dvylikos vardu išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Šventasis, Dievo Sūnus. Jo Pirmas išpažinimas buvo, kai jis sakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Tačiau tada iškart po to, kai Jėzus pradeda aiškinti apie būsimąją kančią, Petras Jį sustabdo ir sako: „Ne, ne, Viešpatie, to nebus“. Tada Jėzus jį sudrausmina. Atrodo Petras šiek tiek subrendo ir šį kartą Jėzui nepriekaištauja. Jis nesupranta, ką Jėzus sako apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, nesupranta, bet pasitiki Mokytoju.

Tokia jo laikysena gali padėti mums, išgyventi krizės akimirkas. Argentinoje sakoma: „Kai joji ant žirgo ir turi kirsti upę, nekeisk žirgo viduryje upės“. Krizės akimirkomis reikia tvirtai laikytis savo tikėjimo įsitikinimų ir ramybės būsenoje priimtų sprendimų.

Krizės akimirkomis reikia ištvermės, tylos; pasilikti ten, kur esame, reikia tvirtumo, gal bičiulio palaikymo. Krizė nėra tinkamas momentas ką nors keisti. Šiuo momentu reikia ištikimybės Dievui, ištikimybės sprendimams, kuriuos buvome priėmę anksčiau. Tai taip pat atsivertimo akimirka, nes ši ištikimybė gali būti žingsnis artyn prie Dievo, prie gėrio.

Mes, krikščionys, turime išmokti gyventi tiek krizių momentais, tiek ramybės metu. Pagalvokime apie mūsų krizes: šeimoje, kaimynystėje, darbe, socialines krizes pasaulyje, mūsų šalyje… jų tiek daug. Mums reikia Šventosios Dvasios, kad sugebėtume atsispirti krizių pagundoms, mokėtume būti ištikimi pirminiams sprendimams ir išlaikyti viltį, kad ateis ramybė.

Kadangi evangelija yra ir apie Eucharistiją. Noriu priminti apie dvasinę Komuniją. Tie, kurie negali priimti sakramentinės Komunijos, gali priimti dvasinę Komuniją.

Užbaigsiu popiežiaus Pranciškaus dvasinės Komunijos malda.

Mano Jėzau, tikiu, kad Tu esi Švenčiausiajame Sakramente. Myliu Tave labiau už viską ir trokštu priimti Tave į savo sielą. Kadangi dabar negaliu priimti Tavęs sakramentiniu būdu, ateik bent dvasiškai į mano širdį. Aš apkabinu Tave taip, tarsi Tu jau būtum ten, ir visiškai susivieniju su Tavimi. Niekada neleisk man nuo Tavęs atsiskirti.