Pirmą skaitinį galite skaityti čia

Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Jonos knyga, viena trumpiausių Senajame Testamente. Joje aprašyta įdomi ir dinamiška pranašo Jonos istorija. Dievas ja daug ko išmokė pranašą Joną. Galbūt ja jis kai ką nori pasakyti ir mums.

Iš pradžių Jona džiaugiasi, kad Dievas gailestingas jam ir jo žmonėms, bet bjaurisi, kad jis gailestingas ir kitiems žmonės.

Dievas ugdo savo užsispyrusį, išpuikusį pranašą. Jis siekia perkeisti jo širdį, kad ji taptų panaši į to Dievo, kurį Jona sakosi garbinantis – Dievo gailestingo ir maloningo visai savo kūrinijai. Jis nori, kad Jo žmonės elgtųsi taip pat.

Biblistai nesutaria ar šis pasakojimas istorinis ar sugalvotas palyginimas. Net jei tai palyginimas, reikėtų nepamiršti, kad Jėzus mokė palyginimais. Kodėl Jonos knyga negalėtų daryti tą patį? Ne tiek svarbu, ar tai istorinis pasakojimas, ar palyginimas, mums pravartu skaityti Joną širdimi, atidžiai stebint, ko Dievas nori išmokyti savo tautą ir mus.

„Dievo žodis atėjo Jonai“. Tai įprastas scenarijus Biblijoje. Dievas kalba konkrečiam žmogui skirdamas užduotį – misiją. Ko gero daugelis pasakytume: „Bet aš niekada negirdėjau Dievo“. Nesąmonė!  – sako vyskupas Robert Baron. Mes nuolat girdime Dievo balsą per savo sąžinę. Šitaip jis mus kviečia ką nors daryti. Dažniausiai tai susiję su iššūkiu.

Dievas Jonai skiria misiją vykti į Ninevę, priešiškos Asirijos sostinę, buvusią netoli dabartinio Mosulo Irake.

Jona turi vykti į tolimą šalį, tai sunki užduotis. Jis bėga nuo šios užduoties ir nuo Dievo. Tuo metu jis dar nesuvokia, kad bėga ir nuo savęs. Jis sėda į laivą ir plaukia į Taršišą – tai reiškia į pasaulio kraštą.

Ir mums kartais sąžinė sako daryti nelengvus dalykus, o mes mieliau rinktumės ką nors lengvesnio.

Jonai Dievas sako eiti sausuma į rytus, bet jis patraukia jūra į vakarus. O kaip su mūsų „pabėgimais“. Jona pasirinko pirmą pasitaikiusį laivą. Kokie būna mūsų pabėgimo laivai ir kur jie mus nuplukdo?

Kas vyko toliau? Prasidėjo chaosas jūroje ir laive. Pavojus kilo ne tik Jonai, bet ir aplinkiniams. Galime pripažinti – Jona vertas pagarbos nes prisipažino, kad dėl jo prasidėjo bėdos.

Paskui nutinka pasakiškas ir kartu simbolinis nuotykis. Joną praryja didžuvė. Spauda rašė, kad yra buvę jog didelė žuvis mėginusi praryti narą apsirengusį skafandru. Didžuvės viduriuose Jona gyvas ir sveikas išbūna tris dienas. Tai simboliškas laikas. Gal Jona didžuviai buvo neskanus, kad ji jį išspjovė į krantą? Ji sugrąžino Joną būtent ten, kur jis pradėjo savo pabėgimą. Moralas lyg ir aiškus – negali pabėgti nuo Dievo, nuo savęs ir nuo savo užduoties. O jei mėgini neklausyti sąžinės kyla chaosas ir pavojus ne tik tau, bet ir aplinkiniams.

Jonos išgyvenimą didžuvės pilve galėtume suprasti, kaip tamsos, nuopuolio, nerimo ir depresijos laikotarpį. Kai mus ištinka panašūs išgyvenimai ir mes jaučiamės lyg mus būtų prarijusi didžuvė.

Patekus į tokią situaciją galimi bent du požiūriai. Vienas, kad mus apėmė didžiulis skausmas, vienatvė, sukaustė neviltis ir nieko daugiau. Kitas, kad Dievas nori mus nuvesti ten, kur turėtume būti.

Galiausiai Jona paklūsta Dievui ir keliauja į Ninevę. Jis nenorom tampa vienu didžiausių atgailos skelbėjų Izraelio istorijoje. Kai klausome Dievo balso – sąžinės, ateina didelė malonė mums ir aplinkiniams. Per Joną atėjo malonė visam miestui.

Tačiau šioje knygoje ne mažiau svarbus ir pats Jona. Juk jis į Ninevę nenorėjo eiti ne vien dėl to, kad tai priešiškos šalies miestas. Jis sakė Dievui: „Kam tu mene siunti, juk esi gailestingas ir taip pasigailėsi Ninevės, o aš tik apsijuoksiu“.

Galiausiai kai Jona įsitaisė ant kalvos ir laukė įstabaus reginio kaip Dievas siera ir ugnimi naikins Ninevę pakilo kaitri saulė ir jonai buvo pragariškai karšta. Dievas per naktį išaugino gebenę, kuri teikė Jonai pavėsį. Bet dar niekas nevyko, o Dievas siuntė kirminą, kuris pakando gebenę ir ši nuvyto. Tada Jona gaili gebenės, pyksta ant Dievo, ant savęs ir pasaulio. Šį momentą Dievas panaudoja pamokai. Jis sako: „Jona, tau gaila gebenės, kurios nesodinai, o kaip man nebus gaila didžiulio miesto su daugybe žmonių ir gyvulių“.

Mums kalba ne tik sąžinė, kalba įvairūs balsai, kartais jie atrodo patrauklūs. Tačiau ateina momentas, kai jie visi tampa nereikšmingi. Vienintelis dalykas, kuris pasidaro svarbus tai klausimas ar vykdai Dievo valią. Jei neklausai sąžinės, nesvarbu kaip dabar sekasi, viskas neturi reikšmės, nes ilgainiui tai atves tave į chaosą.

Jei kas norėtų namų darbo savaitei, perskaitykite Jonos knygą tik 4 puslapiai. Juose  dramatiška istorija, kaip Dievas atskleidė save ir auklėjo Joną.

Jo istorija turi kai ką pasakyti ir mums.