Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Nevykęs planavimas! Baigėsi vynas, nuotaika darosi slogi. Šventė gali virsti nesėkme ir giminės gėda. Ir staiga 600 litrų geriausio vyno. O kur dar šventės, jos personažų ir vyno simbolika? Prieštaringos mintys ir nemažai klausimų.

Ar Jėzus pradeda, kaip burtininkas?

O gal ši istorija parodo feministinio požiūrio į tikėjimą pridėtinę vertę? Šalia Jėzaus pasirodžiusi moteris ilgai nedvejoja, ji atkreipia Jėzaus dėmesį į kritinę situaciją. Dar daugiau, ji, moteris, geriau už patį Jėzų žino kada yra „jo valandą“.

Šį tekstą galima interpretuoti net kaip antikatalikiškos polemikos eilutes. Taip, pavyzdžiui, darė reformatorius Kalvinas. Perskaitęs Jėzaus atliepą į motinos pastabą „Ko tu nori iš manęs, moterie?“. Jis siūlė kad Bažnyčioje niekada nebūtų Marijos garbinimo.

Su šiuo pasakojimu, kuris visuomet buvo kaip dyglys kūne, būtų galima daryti įvairiausių dalykų. Pernelyg pamaldiems, asketams, kūno ir gyvybės nekentėjams jis savo unikalumu yra tikras kliuvinys. Tačiau jis – kaip ir visi išganymo žinios kliuviniai – gali tapti kertiniu akmeniu, laikančiu mūsų tikėjimo gyvenimo namus.

Vestuvių Kanoje pasakojimas yra suklupimo akmuo ir todėl, kad jį perdavė puikus teologas evangelistas Jonas. Tik prisiminkime jo prologą –  „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo Dievas, … ir Žodis tapo kūnu“. Tokius aukščiausio lygio teologinius teiginius Jonas pratęsia banalia vestuvių istorija be jokio moralo apie santuokinės ištikimybę ar dar ką nors.

Jonas mums pasakoja istoriją, kuria jis – gudrus žmogus – netikėtu būdu didžią ir galiausiai taip pat neperprantamą dogminę Kalėdų tiesą įtvirtina ant tikrovės pagrindo. Dievas tapo žmogumi ir gyvena tarp mūsų. Tapo mano kaimynu, mano svečiu, kuris gali vis iš naujo pasirodyti mano gyvenime. Kas gali tai suvokti? Šią tiesą jis pastatė tikrovės, kurioje žmonės tiesiog kasdien gimsta ir kasdien miršta, kovoja ir triūsia, kurioje planuoja ir kuria savo gyvenimą ir dažnai tampa ne tik blogo planavimo, bet ir nelaimių aukomis, kontekste. Kitaip tariant, tikrovėje, kurioje viskas, atrodo, vyksta pagal kasdienybės banalumo dėsnius. Kas gali suvokti, kad Dievas yra ten, veikia tarp paprastų žmonių ir vykdo šio gyvenimo perkeitimo stebuklą.

Jonas pasitelkia Kanos vestuvių istoriją, kad padėtų mums po truputį suvokti Dievo įsikūnijimo slėpinį.

Ko iš šios istorijos galime pasimokyti apie perkeitimo stebuklą mūsų gyvenimui, kurį galime įvardinti didele vestuvių švente? Kana yra visur, ir mes visi vienaip ar kitaip įsijaučiame į vestuvių svečių vaidmenis.

Pirmiausia yra Marija, žmogus, kuris pastebi gero laiko, gyvenimo kokybės trūkumą, bet nekelia panikos, neieško kaltų. Taip stebuklai neįvyksta. Perkeitimo stebuklas įvyksta todėl, kad ji atkreipia kito dėmesį, kad atkreipia Jėzaus dėmesį į konkrečią bėdą: „Jie nebeturi vyno!“

Perkeitimo stebuklas vyksta todėl, kad ji… padrąsina suglumusius tarnus, daryti tai, kas jiems liepta, tiesiog atlikti savo pareigą.

Svečiai nė nesupranta, kad vyno kokybė pagerėjo. Jie ir toliau geria jį kaip savaime suprantamą dalyką, nes nepastebėjo nei trūkumo, nei stebuklo. Jiems atrodo, kad viskas vyksta taip, kaip įprasta, natūraliai.

Marija ir Jėzus nesielgė kaip stebukladariai. Abu atrodė paprasti, visai normalūs. „Atneškite vandens, pripildykite ąsočius, semkite, pilkite svečiams!“. Visa tai panašu į mūsų kasdienius užsiėmimus: apsipirkinėjame, gaminame maistą, tvarkome namus, keičiame sauskelnes, slaugome…. Ką tai reiškia? Darome tai, ką darė tarnai Kanoje! Mes semiame, nešame ir pilame vandenį kitiems, patys retai suvokdami, kad jiems įpylėme gero vyno. Retai tai pastebime, nes tie, kurie geria tai, ką mes įpylėme, geria visai natūraliai. Dažnai nė nepagalvodami kad ir jei yra stebuklo dalis!

Šio stebuklo nesuvokė ir vestuvių planuotojas. Tačiau jis bent jau pastebėjo kokybės šuolį, bet buvo tiek kuklus, kad jį priskirtų ne sau. „Tu laikei geriausią vyną pabaigai“, – pasakė jis suglumusiam jaunikiui.

Nė vienas nesuvokė, kokį stebuklą nepastebimai ir anonimiškai darė įsikūnijęs Dievo Sūnus, kuris buvo tik vienas iš daugelio svečių.

Šios vestuvių šventės logika dominuoja visame mūsų gyvenime. Ji struktūruoja ir mūsų tariamai bedieviško pasaulio gyvenimą. Įsikūnijęs Dievo Sūnus šoka pasaulinio kaimo ir mūsų gyvenimo vestuvėse. Žinoma, nepastebimai ir anonimiškai.

Būdamas vienas iš daugelio svečių, jis įsiterpia ir paverčia vandenį vynu, žmonėms to nesuvokiant. Jis įkvepia ir padrąsina daugybę tarnų daryti tai, kas įeina į jų pareigas. Kad jie tarnautų kitiems, kad taptų permainų, stebuklingų dalykų vykdytojais. Šis pasakojimas kviečia džiaugtis žmonių bendruomene, kuri, kaip Marija ir jos draugai, pastebi trūkumą ir įvertina stebuklo reikšmingumą, t. y. įprastos kasdienybės reikšmingumą.

Mūsų gyvenimas yra vestuvių šventė, o mes atliekame įvairius vaidmenis. Dažniausiai esame tik geriantys svečiai, dažnai – vargstantys tarnai. Tačiau retkarčiais esame mokiniai ar net Marija. Tai įvyksta tada, kai viską, kas atrodo taip natūraliai vyksta mūsų kasdienybėje, susiejame su įsikūnijusio Dievo galia, kai Jį išpažįstame, Jam dėkojame ir Jį šloviname. Taip pat ar ypač kai švenčiame Eucharistiją

You must be logged in to post a comment.