Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Kalėdos yra Dievo apsireiškimo žydams šventė. Trijų Karalių šventė – Dievo apreiškimas pagoniams. Per Krikštą Jordane Kristus apsireiškia atgailaujantiems nusidėjėliams.

Dienos šventė ir evangelija mus kviečia pamąstymui prie Jordano.

Menininkams patiko Jordano scena, kur Jonas krikštijo Jėzų. Dykumą primenantis kraštovaizdis įkvėpė įvairiausius spalvinius eksperimentus; kontrastas tarp sausos dykumos ir vešlių Jordano krantų, kontrastas tarp atsivertimo siekiančių žmonių masės anonimiškumo ir Jono bei Jėzaus susitikimo artumo, galiausiai amžinybės žinia, įsiveržianti į šią laiko akimirką ir nurodanti istorijos kairosą.

Dauguma paveikslų Vakarų kultūroje kelia „karališkas“. asociacijas: Šviesos pasaulio apreiškimas; Šv. Dvasios žinia, Jėzaus viešos veiklos pradžia…

Ikonų menas yra kitoks. Kristaus krikšto ikonoje ikonografai, nori užfiksuoti pagrindinius Jėzaus gyvenimo įvykius tame pačiame atvaizde: Jėzaus gyvenimo pradžia viešojoje scenoje tarsi uždedama ant pabaigos; vienas įvykis interpretuoja kitą: pabaigos dinamika jau sutelkta pradžioje, pradžia jau numato pabaigą. Krikštas ir mirtis kyla iš vienos ir tos pačios logikos.

Meninė gudrybė, leidžianti tai padaryti, yra paprasta. Jordano upė šiose ikonose užrašyta kaip mirties upė. Ji užbaigia mūsų gyvenimo laiką ir nuneša visus mūsų gyvenimus į ten, kur, kaip tikisi maldingieji, bus dangus. Tai upė, kuri gyvenimą paverčia amžinybe.

Tačiau kaip suvokiame amžinybę mes, klaidžiojantys gyvenimo dykumoje, kamuojami laimingo gyvenimo troškulio. Mes nenorime žvelgti į upę, kuri mūsų gyvenimo laiką paverčia amžinybe. Mes ją norime visomis priemonėmis nustumti į šalį, kol mūsų kasdienybė dykumoje primena dykumos safarį. Mūsų kultūra tarsi mantra ramina save, kad ši mirties upė tėra kažkas, kas įteka į „Negyvą jūrą“. tiesiogine ir perkeltine prasme. Kitaip tariant, kad visas mūsų Jordanas tik atveda mus į ten kur nėra ir negali būti gyvybės. Tegul amžinybė lieka tik iliuzija. Be to ji gali būti pavojinga. Štai ką trimituoja naujieji ateistai.

Tačiau evangelija mus kviečia prie Jordano.

Šiandien trisdešimtmetis Jėzus įsilieja į savo ir mūsų laikų visuomenės gretas, kuriose esame ir mes, bažnyčios lankytojai. Jis tiesiogine to žodžio prasme leidžia sau integruotis į blogą visuomenę. Kartu su jais – su mumis – jis brenda į Jordaną, upę, įtekančią į „Negyvą jūrą“. Jis brenda į vandenį, kuriame žmonės siekia nuplauti savo nuodėmes, baimes, aklavietes.

Krikštas, kaip skelbė Jonas, buvo skirtas nuplauti bedievystės siaubą, kuriuo mėgaujasi bloga visuomenė. Šis krikštas turėjo nuplauti ne tik dykumos purvą, bet ir egzistencinį siaubą būti nuplukdytam į „Negyvą mirties jūrą“. Jis turėjo suteikti vilties spindulėlį naujam geresniam gyvenimui kasdienybės dykumoje.

Tačiau gimti vilčiai nepakanka vien nuplauti blogį. Ji gimsta per gėrio buvimą tarp blogio.

Ikonografai, Jordano upę supratę kaip mirties upę, intuityviai užčiuopė įvykio gelmę. Todėl ir mėgino atvaizduoti Jėzaus krikštą ir mirtį kaip vieną slėpinį.

Savo mirtimi Jėzus tarsi krinta į tą bedugnę, kur net galimybė atgailauti nebesuteikiama, kur visos galimybės baigėsi. Kur tik besąlygiška Dievo meilė, gali šią mirties jūrą paversti amžinybe. Ne į pragaro amžinybę, bet į amžinybę Dievo, kuris myli nusidėjėlį. Myli žmones net jų nuodėmėje, kaip sako Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“.

Kokios šio tikėjimo, abiejų svarbiausių Jėzaus gyvenimo datų suplakimo į vieną pasekmės? Kokios abiejų įsikūnijusio Dievo Sūnaus nusileidimų – nusileidimo prie Jordano ir nužengimo į gelmes per mirtį pasekmės? Jos neša didžiulę viltį. Net jei tau nepavyks, net jei krisi labai žemai, net jei nebeturėsi jėgų atgailauti, net ir tada kas nors eis su tavimi. Ir ne bet kas, o įsikūnijęs Dievo Sūnus. Jis lydės ne iš aukštybių, o nepastebimai, bet visada šalia. Nes Jis nepaliaujamai veda mus į ten kur Dievo triasmenės meilės amžinybė yra tikrovė.