Kūčių mišių evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Austrija, Insbruko jėzuitų bažnyčia. Ne kartą teko joje melstis studijų metais. Dabar joje melžiasi ir mūsų tėvas Eugenijus. Šioje bažnyčioje kalėdinė prakartėlė įrengiama taip, kad žmonėms tenka jos paieškoti. Jėzaus gimimo scenos figūrėlės nedidelės ir labai senos. Į akis krenta vienas įdomus akcentas. Pagyvenusį aklą vyrą, ieškantį Jėzaus, prie prakartėlės veda jaunas berniukas, o juos abu veda angelas.

Nes, Kūdikėlis Jėzus nori būti surastas! Jis yra maištingas nuo amžių, o per Kalėdas išsiruošia į kelionę ir atsiduria dramoje, apie kurią kalba Jono evangelija „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Jis atėjo ir vis ateina pas mus, pas savuosius, kurie dažnai jo neatpažįstame. Mus įsuka per daug rūpesčių, kad dar turėtume laiko ir jėgų stebuklui. Tam tikra prasme esame akli stebuklui.

Ačiū, kad atėjote čia šį vakarą, galbūt tikėdamiesi bent truputį nujausti stebuklą.

Į pagalbą pasitelkiu šveicarų / prancūzų poetą Jean Anouilh, kuris gražiai išsako šiandienos Kalėdų dramą.

„Kūdikėli Jėzau, kur tu esi?

Tavęs nebematyti

Tuščios tavo ėdžios, ten stovi jautis ir asilas.

Matau Mariją ir Juozapą, susikibusius už rankų,

Matau išminčius iš tolimų Rytų,

 Bet tavęs surasti negaliu.

Kur tu esi, kūdikėli Jėzau?“

Matome daugybę ženklų, girdime giesmes, matome, kalėdines prakartėles. Bet ar visa tai kiek nors padeda nujausti, kad Žodis tapo kūnu ir dėl manęs?  

Jėzau, visi tavęs ieško. Net tie, kurie tai neigia. Net tie, kurie nusigręžia nuo religijos ir pasityčioja iš šios šventės arba jai abejingi. Jie vis dar ieško. O gal jau pasiduoda. Kalėdų paslaptis? Tai buvo kažkada … vaikystėje. Šiandien mes užaugome! Bet.

„Karaliai iškeliavo. Jie jau toli.

Piemenys lauke, bet nebemato žvaigždės.

Naktis darosi šalta ir tamsi.“

Skaudžiai sako Jean Anouilh.

Kur tu esi, vaikeli Jėzau? – klausiu ir aš šiandien kartu su šiuo poetu ir pastebiu – kad popiežius Pranciškus lyg tęsdamas jo žodžius sako:

 „Aš esu vargšų, kurie yra užmiršti, širdyje“. „Aš esu sergančių, kurie vieniši kenčia, širdyje“. „Aš esu pagonių, kurie neturi vilties, širdyse“.

Atrodo Kūdikėlis Jėzus nori būti surastas širdyse tų, kurie yra atstumti, kurie net patys save pamiršta. Jėzus nori būti surastas akyse, kurios jau nebeturi ašarų, nes tiek daug verkė, o dabar tapo nepatrauklios ir bevardės. Jis yra ten, kaip įsikūnijęs Dievas. Jis yra su savaisiais, net jei jie Jo neatpažįsta.

Žvelgiame į prakartėlę, girdime Evangeliją, švenčiame Eucharistiją, Įsikūnijusiojo atpažinimo dramą; Jo kančios, vienatvės, ir mirties dramą. Priimame Jo prisikėlusį kūną. Visa tai darome tam, kad būtume perkeisti ir atpažintume Jėzų ten, kur Jis nužengė kaip Dievas – į žmonių, ypač mažų ir kenčiančių, širdis. Ten jis nori būti ieškomas ir randamas. Net ir ten, kur mes – Bažnyčios lankytojai – pernelyg retai tikimės jį rasti.

Pabaigai apie jėzuitą tėvą Peterį Faberį, kurį popiežius Pranciškus netikėtai apeidamas biurokratijas paskelbė šventuoju.

Kalėdinis stresas. Viena nesėkmė po kitos. Nusivylęs ir nusiminęs tėvas Petras Faberis sėdi prie Kalėdų stalo. Jis jaučiasi visai ne kalėdiškai. Staiga jis išgirsta vaikišką balsą: „Petrai, Petrai“. Pats Jėzus jam sako: „Nesijaudink dėl nesąmonių savo gyvenime, dėl visų kvailysčių, kurias padarei. Nieko nebijok ir nesigėdink. Aš juk gimiau. Tavo širdies tvarte!“

Kur tu esi, kūdikėli Jėzau? Kitų žmonių širdyse! Bet ir mano širdy. Ir tada, kai pats sau tampu svetimu, kai atrodo neturiu kuo džiaugtis ir ką švęsti.

Ar visatoje gali būti didesnis stebuklas už Dievo įsikūnijimą? Kaip anas pagyvenęs, aklas personažas Insbruko bažnyčioje, taip ir mes leiskimės vedami prie prakartėles, prie Jėzaus gatvėje, bažnyčioje, bet ir savo širdy. Nes Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų.