Mes nežinome, ką su juo daryti. Kažkodėl jis pasimeta tarp iškilmingo Didžiojo penktadienio nuovargio ir Velykų vigilijos jaudulio. Tačiau tai nėra pertrauka tarp dramos veiksmų, kol už uždangos keičiamos dekoracijos. Tai taip pat nėra laikas, kai Dievas tęsia darbą kokioje nors kitoje atpirkimo srityje, pavyzdžiui, nusileisdamas į pragarus. Viskas, kas gali ir turi būti atlikta, yra atlikta ant kryžiaus. Neturime bėgti nuo šio baigiamojo veiksmo. Jo gelmes mes nuolat atversime visą gyvenimą. Jei nemėginsime panirti į Didžiojo šeštadienio tikrovę, jo reikšmės suvokti nepajėgsime nė kiek. Be šios dienos patirties nei mūsų širdis, nei protas, nei siela nėra pasirengusi Didžiajam penktadieniui. Taip pat – ir Velykų rytui.
Žmogiška norėti išvengti didžiulės šios dienos tylos ir ramumo, kuris tęsiasi nežadėdamas, jokio palengvėjimo. Žmogiška norėti nusikratyti baimės, šoko ir mirties sąstingio, išsivaduoti iš kankinančio mirštančio Jėzaus vaizdo prisiminimo. Žmogiška norėti pabėgti nuo tos dienos tuštumo, nuo griežto, kieto ir paprasto nebuvimo. Todėl bėgame – arba fiziškai, užsiimdami kokia nors veikla, ruošdamiesi šventėms, tvarkydami reikmenis liturgijai, – arba intelektualiai ir dvasiškai, laukdami Velykų paguodos. Kad ir ką darytume, mes mėginame pabėgti nuo mirties padarinių, nuo Dievo mirties ir tuštumo, kuris nesileidžia nei užpildomas nei sumažinamas. Didįjį šeštadienį visi tampame pelagianistais, randančiais kiekvieną dingstį ką nors veikti. Gyvename laike, kuris įsiterpęs tarp Didžiojo penktadienio ir Velykų sekmadienio. Susiduriame su savo pačių bejėgiškumo siaubu. Nėra jokios magiškos formulės, jokio žodžio ar gudrios formulės, kuri šį laiką padarytų gyvą, atnaujintų svajonę ir užtikrintų viltį. Gyvename toliau, bet ar galime vėl patikėti gyvenimu? Ar galime vėl pasitikėti savimi?
Lyg turėtume gedėti, pradėti gedulo ritualus, dėl visų savo pačių praleistų gyvenimo galimybių. Tačiau net ir tada Didysis šeštadienis priešinasi visiems mūsų bandymams jį pakeisti, prisijaukinti ir įsprausti į kokių nors terapijų rėmus. Tai kitoks laikas, kuris nesiklosto pagal mūsų ritmą. Ši diena mus įkalina savo niūriame atšiaurume. Tai ne tik trauma dėl kankinamo, subjauroto, sulaužyto ir galiausiai nužudyto kūno ar pasipiktinimas dėl sistemingai ardomo ir naikinamo nekalto gėrio. Net meilės kupini skuboto laidojimo ritualai ar gerai pažįstama religinio pamaldumo ir švenčių rutina negali šio atšiaurumo sušvelninti. Atmintis negali peršokti Didžiojo penktadienio tikrovės ir sugrįžti į laimingesnius laikus. Atmintis taip pat lieka sutrikusi, fragmentiška lyg svetima ir pasiklydusi svetimoje Didžiojo šeštadienio žemėje. Giliai mūsų pačių sužeistõs ir sukrėstõs sielos raukšlėse glūdi kita, dar grėsmingesnė pirminė baimė. Tarsi juoda gyvatė, pajutusi, kad jos grobis jau arti, ji tyliai rangosi mumyse, pasiruošusi smogti. Tai – mirties baimė.
Ši mirtis – ne dėl natūralių priežasčių. Ji neateina pasibaigus natūraliam procesui ar ilgam gyvenimui. Pats jos nenatūralumas sugriauna visus mūsų bandymus padaryti ją suprantamą ir pažįstamą. Tai sukelta mirtis, atskleidžianti aukščiausios galios siaubą, kad net mirtis gali būti instrumentalizuota. Kryžius, kankinimai ir pažeminimas buvo sąmoningas ir negailestingas romėnų valdžios pasireiškimas. Tačiau tai daro ir kiekvienas režimas, kuris mirtį paverčiančio savo įrankiu bei simboliu. Smurtinė mirtis išreiškia pretenziją į kito gyvybės visišką nuosavybę. Ji paverčia aukos kūną savo simboliu ir įrašo savo vardą į jo kaulus ir raumenis: „Tu esi mūsų. Štai, matai, ką mes galime padaryti, jei norime.“
Tai turi būti viešas spektaklis, nes jis skirtas tarnauti pavergimui naudojant terorą. Jo tikslas – ne tik užsitikrinti kūno klusnumą, bet ir užvaldyti sielą, vaizduotę. Tai ne tik valios sumenkinimas iki bejėgiškumo, bet ir pačios būties atidavimas tamsos šaliai, kurios slenkstis yra mirtis. Tai atidavimas nebūties bedugnei ir pragarui – gyventi negyvenant o, tik būnant kieno nors nuosavybe. Mums suteikiama laisvės iliuzija. Galime ir toliau gyventi, galbūt net klestėti, bet tik su sąlyga, kad pripažįstame dievus, kurie gali mus savo nuožiūra paaukoti ant mirties aukuro.
Tik Didžiojo šeštadienio tyloje galime pamatyti tikrąjį kryžiaus siaubą. Jis atskleidžia svarbiausią, pasaulietinių dievų galios šaltinį – šio pasaulio dievą, nevilties dievą, dievą, kuris gali nukryžiuoti Dievą. Šią dieną visos mūsų svajonės žlunga, mūsų viltys išsisklaido kaip dulkės vėjyje. Trapus mūsų kuriamas prasmės, gėrio, meilės pasaulis tėra tik skurdi, nušiurusi pastogė, kurioje mėginame slėptis nuo šaltos nesibaigiančios nakties tamsos. Jei išdrįsime įsiklausyti į Didžiojo šeštadienio tylą, išgirsime laukinį juoką. Tai šio pasaulio dievai juokiasi iš mūsų vilties sulaukti gelbėtojo.
Atsiranda ir kaltės jausmas: ar galėjome ką nors padaryti? Didžiojo šeštadienio erdvėje turime gyventi su visomis savo išdavystėmis. Net jei mylėjome iki galo, net jei rizikavome ir budėjome prie kryžiaus, net jei paėmėme kūną ir paguldėme jį ilsėtis, to nepakanka. Nepakanka mūsų meilės, mūsų ištikimybės, visų mūsų įgūdžių ir išradingumo. Tai negali Jo išgelbėti. Didįjį šeštadienį išgyvename savo meilės ribas. Mes nenustojame mylėti, tačiau net jei mūsų meilė būtų nesibaigianti, žinome, kad jos negali pakakti. Dabar mes mylime skausmingai ir ilgesingai, mylime ant savo ribotumo kryžiaus.
Jei įžengiame į Didžiojo šeštadienio tylą, ji neleidžia mums išsiblaškyti. Nėra kur eiti, tik į vidų, į pačią mūsų sielos ir vaizduotės tuštumą. Didysis šeštadienis mus perkelia iš sielvarto ir gedulo į giliausią mūsų tikėjimo apsivalymą. Kaip ir nudengtas altorius bei tuščias tabernakulis, šis šeštadienis atima iš mūsų bet kokią paguodą. Jis net atima patį tikėjimą, palikdamas mus tokius nuogus ir bejėgius, kad galime tik laukti.
Jei sugebėsime išbūti šioje keistoje ir apleistoje laukimo vietoje, mūsų dvasinės akys pripras prie šios – kitos – dimensijos. Pradėsime įžvelgti, kad ji atvedė mus į kelią, kurį atvėrė tik Kristus. Laukdami ir jausdami savo bejėgiškumą susiduriame su siaubą keliančia kankinyste, pirmaprade baime, kuri gviešiasi mus užvaldyti. Jei tik sugebėsime išlaukti, pradėsime suprasti, kad ši tyla ir tuštuma – ne Dievo bejėgiškumas, jo mirtis, bet jo šabas – pabaiga, užbaigimas ir kartu nauja pradžia. Tai tikrai šventas šeštadienis – ne pertrauka, o bet kokio mūsų laukimo pašventinimas. Be Didžiojo šeštadienio niekada neįžvelgtume Didžiojo penktadienio gelmių ir nepajėgtume suvokti Velykų ryto didingumo ir prasmės.
Laukimo tuštumoje pradedame mokytis to, ko šio pasaulio dievas negali pakęsti ir nenori, kad žinotume. Jei pačiu savo nesėkmių ir išdavysčių momentu, kai pajuntame savo bejėgiškumą ir ribotumą, išdrįstame gyventi Jo nebuvimo akivaizdoje, Jį atrandame.
Didysis šeštadienis yra Jo laikas. Tai laikas, kai mokomės pasitikėti Jo meilės, kurios mirtis negali nei pavergti, nei suvokti, auka. Didįjį šeštadienį pradedame suvokti, kad Jis padarė mirtį savo įrankiu ne tam, kad mus įbaugintų ir priverstų paklusti, bet tam, kad pakviestų dar labiau prisiglausti prie Jo. Didžiojo šeštadienio skaistinančioje tamsoje atrandame mūsų laukimo šabą. Mes prieiname savo kelio pabaigą ir Jo kelio pradžią. Tik Kristus gali mus perkelti į Velykų rytą, ir taip yra su visais mūsų gyvenimo didžiaisiais šeštadieniais.
https://onelostsheep.net/2017/04/15/waiting-to-cross-over-james-hanvey-sj/Iš anglų kalbos išvertėVidmantas Šimkūnas, SJ