Šiandienos evangelijos ištrauka nepašykšti stiprių žodžių. Iš Antiochijos, taigi iš Sirijos, kilęs Lukas savo mieste, kuris buvo prekybos kelių sankirtoje, matė ryškių visuomenės kontrastų ir juos išlaikė ir savo kalboje.

Ką reiškia Jėzaus sąlyga norintiems juo sekti? Kas atsitiko su ketvirtuoju Dievo įsakymu, liepiančiu gerbti tėvą ir motiną?

Mes juk mylime savo šeimą, savo artimuosius. Rūpinamės jais visada, o ypač, kai kuris suserga ar šiaip prireikia pagalbos. Mes ramia širdimi manome, jog tai yra krikščioniška mūsų priedermė. Argi Jėzus ragina mus apleisti savo artimuosius? Manau, kad ne.

Jei Luko evangeliją pradėtume skaityti keletu skyrių prieš šios dienos ištrauką, pastebėtume įdomią dinamiką.

Jėzus keliauja Jeruzalės link. Visi žinome, tikriausiai ir jis pats nujaučia, kas jo ten laukia. Pakeliui tai vienas, tai kitas žmogus pasisiūlo eiti kartu. O Jėzus lyg užuominomis juos atkalbinėja. Sako, žiūrėkite, lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Paskui turtingam jaunuoliui, norėjusiam jį sekti sako: „Pirma parduok ir išdalink visą turtą, tada seksi“. Dar kitas vaikinas lyg ir būtų tinkamas sekti, bet nori pirma palaidoti tėvą. Beje, tėvas nėra miręs, gal po 10, 20 ar daugiau metų mirs, tada jis sektų Jėzų. Bet šiandien, kai paskui Jėzų susidaro didelės minios, jis rėžia tiesiai šviesiai. Kas nori eiti paskui mane turi išsižadėti šeimos, artimųjų, net savęs, imti kryžių ir tada eiti paskui mane…

Šitaip Jėzus sako, jog statydamas į pirmą vietą ne Dievą, o kažką kitą, nepasieksi to, ko labiausiai trokšti. Kaip ir statytojas, pradėjęs bokštą gali jo taip ir neužbaigti, ar karalius, neapskaičiavęs savo karinės galios gali nelaimėti mūšio. Mūsų tikslas nėra pastatyti bokštą, tuo labiau laimėti mūšį.

Beje, o koks mūsų tikslas?

Turėti dvasinę ramybę, kad sektųsi mokslas, darbas, šeimos gyvenimas, kad ilgai gyvenčiau pats ir artimieji, kad visi būtų sveiki ir t.t. Visa tai, be abejo, labai geri dalykai, ir mums jų reikia. Tačiau galima sakyti, jog jie yra šalutinis produktas. Kad ir kaip įmantriai išvedžiotume, vis vien niekas kitas, net ir visas pasaulis nepasotins giliausio žmogaus troškimo, tik Dievas. „Solo Dios basta“ –  vien Dievo gana, sakydavo šv. Teresė Avilietė.

Berods, Kenijoje vieną misijų stotį aplankė garsi aktorė amerikietė. Jau neprisimenu jos pavardės. Ji ten sutiko vienuolę, vaikų gydytoją, dirbančią ir gyvenančią visai šalia lūšnyno. Aktorė stebėdamasi klausė seserį vienuolę: „Kaip tu, išsilavinusi amerikietė, gali čia dirbti ir gyventi? Aš to nedaryčiau už visus pasaulio pinigus.“ „Aš ir gi“, – atsakė vienuolė.

Šią savaitę atkreipkime dėmesį į tuos dalykus, kuriuos darome ne dėl pinigų ar kitokios naudos. Gal tai ženklai, kad sekame Jėzumi, gal jie stiprins ir drąsins mus klausti, o ką dar galiu padaryti dėl to, dėl tų, kuriuos myliu.