Šiandien misijų sekmadienis. Išgirdę apie misijas ar misionierius paprastai pagalvojame apie tolimus kraštus, gal Jėzaus evangelijos nepažįstančias tautas ir kunigus bei vienuolius mėginančius jas atversti į tikrąjį tikėjimą. Misionieriai -evangelijai pasišventę žmonės, dėl jos palikę namus, kultūrą ir leidęsi į pavojingas keliones.

Jau nuo pat apaštalo Pauliaus misijų kilo klausimas kokią krikščionybę jie turi atnešti, kas joje yra esmė, o kas išraiškos formos. Taip pirmojo amžiaus krikščionybė susidūrusi su išsimokslinusiais romėnais ar graikais turėjo prisitaikyti prie jų, surasti kitą kalbėjimo būdą nei paprastiems izraelitams.

Nepaskysiu nieko naujo daugeliui, jog pasaulyje nėra grynos krikščionybės. Ji nuo pat pradžių susijusi su žmonių kultūra pvz. žydiška, graikiška – bizantiška ar lotyniška. Kai tobulėjo laivai, kai prekybos keliai darėsi judresni jais iš Europos keliavo ir misionieriai į Indiją, Kiniją, Okeaniją, Amerikas. Tarp jų ir jėzuitai. Iš karto iškilo klausimas ar jie kitų kultūrų šalyse turi skelbti europietišką krikščionybę, kuri dažnu atveju atėjo su kolonistais. Kai kas manė taip. Tačiau jėzuitai buvo vieni iš tų, kurie mėgino krikščionybę pritaikyti vietinei kultūrai, perimant gerąsias tradicijas, prisitaikant prie vietinių papročių, suteikiant jiems krikščionišką turinį. Vienas tokių pavyzdžių jėzuitas Mate Ricci, Kinijos misionierius, tiltų tarp Kinijos ir Vakarų statytojas. Matydamas jog evangelija sėkmingai skelbiama gali būti tik kinams savomis formomis, jis drąsiai jas perėmė, pats rengėsi, ne kaip vakarų kunigas, o kaip kinų didikai, išmoko kinų kalbą, o supratęs, kad Konfucijaus mokslas kinams labai svarbus, krikščionybę pradėjo aiškinti Konfucijaus sąvokomis, net Dievo vardą pritaikė, o pastebėjęs kokia stipri pagarba mirusiems, ją susiejo su pagarba šventiesiems. Ir kiti jėzuitai misionieriai pritaikė liturgines apeigas Kinijos kultūroms. Gaila, kad Europoje įtakingiems Bažnyčios žmonėms atrodė, jog jau per daug nutolta nuo krikščionybės ir jos buvo uždraustos, o tuo pačiu ir sužlugdytas krikščionybės plitimas Kinijoje.

Nedidelę dalelę apie krikščionybės įkultūrinimą galėsite pamatyti t. Antano surinktų paveikslėlių parodoje, kurią skautai parengė bažnyčios gale. Visada nuostabu pastebėti, kad krikščionybė platesnė, nei mūsų vakarietiška jos išraiška.

Įdomu, jog misijų globėjai du skirtingi šventieji. Didysis Indijos misionierius jėzuitas Pranciškus Ksaveras ir uždaro karmelitų vienuolyno sesuo Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Ji visą gyvenimą skyrė maldai, už misijas taip pat.

Šiandien skaitiniai apie maldą ir ne bet kokią, o ištvermingą. Įdomu, kas iš čia esančių šį rytą meldėtės. Toliau klausčiau, buvo trumpa ar ilga malda. Aš meldžiausi ir mano malda buvo labai trumpa ir labai nuoširdi. Prabudau, pažiūrėjau ir sakau: “O Jėzau, jau septynios!”.

Grįžkime prie evangelijos.

Ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, Jėzus ragina ilgai ir atkakliai melstis, ypač jei malda prašomas svarbus dalykas.

Krikščioniška malda – pokalbis su Dievu. Biblija drąsina mus kalbėtis su Dievu apie viską, kas mums rūpi, išsakyti ir kitų žmonių ir pasaulio reikalus. Ne, kad jis jų nežinotų, bet, kad ir mes giliau suvoktume, jog toks pokalbis su Dievu drąsina mus, stiprina mūsų tikėjimą, palaiko tuos, už kuriuos meldžiamės….

Jeigu galvotume, jog svarbiausia, kad melstumės ilgai ir daug, tai kaip skaitysime Mato evangeliją (Mt 6:7-8) kur Jėzus sako nedaugiažodžiaukite kaip pagonys, kurie tikisi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Jūsų Tėvas žino ko jums reikia, dar jums neprašius.

Ir vis tik atrodo Jėzus šiandien giria ištvermingą maldą. Tačiau kas yra ištverminga malda ir kas joje svarbiausia?

Evangelijos našlė, kad ir kokia šauni atrodytų, gali nukreipti mūsų mintį nuo to, ką nori pasakyti Jėzus. Nes lyg ir savaime peršasi mintis, kad būtent našlė, jos ištverminga malda svarbiausia ištraukoje. Tačiau kad ko nors atkakliai siektum nereikia būti tikinčiu. Jėzus mūsų žvilgsnį veda toliau. Jis nori pasakyti, koks yra Dievas, jį priešpastatydamas nedoram teisėjui. Jei net nedoras teisėjas išklausė našlės prašymą, tai nepalyginamai jautriai girdi ir išklauso mūsų maldas maloningasis Dievas. Manau, kaip tik čia ir yra šios ištraukos grūdas.

Mūsų trumpesnė ar ilgesnė malda pirmiausia reikalinga mums patiems, kad geriau suvoktume koks Dievas yra, kad sugebėtume priimti jo valią ir tada, kai ne viską suprantame, kai bijome…, kaip pajėgė Jėzus. Dievas juk neatlygina mums už mūsų pastangą melstis taip lyg jis būtų neišgirdęs pirmos maldos, todėl reikia kartoti ir kartoti. Lyg jis nenorėtų mums padėti ir jį reikia ilgai įkalbinėti. Taigi ir meldžiantis išlieka klausimas ar labiau pasikliauju savo malda ar pasitikiu Dievu su kuriuo kalbuosi.

Galbūt mūsų maldai galėtų padėti 103 psalmė, kuri kviečia: Šlovink viešpatį ir nepamiršk, koks jis geras: Jis atleidžia visas tavo nuodėmes; išgydo visas tavo ligas; jis atperka tavo gyvastį, jis apgaubia tave meile ir gailestingumu.