Jau kelintą sekmadienį evangelijose girdime apie maldą. Praeitą girdėjome kaip ištvermingai reikia melstis, o šiandien girdime, apie tai, kaip neturėtume melstis.

Nathan Ausubel, aprašo gal Baltarusijos ar Lenkijos miestelio žydų pasakojimą. Miestelio bendruomenė džiaugėsi mylimu rabinu. Bet štai kartą jis sunkiai susirgo. Bendruomenė surengė atgailos ir pasninko dieną, už rabino sveikata. Taigi visi miestelio žydai pasninkavo. Tą dieną į miestelio smuklę užeina vienas bendruomenėje žinomų girtuoklis ir prašo taurelės degtinės. Smuklės šeimininkas neparduoda ir sako: “Ką tu nežinai, kad mūsų rabinas sunkiai serga, todėl šiandien pasninkas”. Girtuoklis negavęs degtinės nueina į rabino namus ir nuoširdžiai meldžiasi: “Brangus Dieve, grąžink mūsų rabinui sveikata, kad aš galėčiau išgerti”. Stebėtinai greitai rabinas pasveiko, o visi manė, kad būtent dėl girtuoklio maldos. Atėjus šeštadieniui pasveikęs rabinas meldėsi sinagogoje: “Brangus Dieve, suteik šiam girtuokliui ilgą gyvenimą, nes jo malda išgelbėjo mane. Pasakojimas baigiasi tuo, kad girtuoklio malda buvo išklausyta, o rabino ne, nes viena buvo nuoširdi, o kita ne.

Jėzus kalba savo laiko žmonėms ir mums. Atrodo, kad fariziejus ateina tiesiog pranešti Dievui, koks doras ir teisus jis yra. Jis tiesiog giriasi, jis jau pats susikūrė savo teisumą ir jam Dievo nelabai tereikia, nebent kad ir jis jį pagirtų. Dar didesnė bėda ta, kad fariziejus ima save lyginti su kitu žmogumi ir spręsti, kas teisus, kas ne. Girdėjome, kad jo malda nebuvo išklausyta. Tiesa jis nieko neprašė, jis neva dėkojo Dievui, taigi atrodo tokia padėka, Dievo nedžiugino. Galime klausti: ar Dievas gali rasti vietos žmoguje, kuris sklidinas savimi? Galbūt, jam vienam žinomu būdu. Pagaliau tai jo reikalas.

Vėl klausimas, kuris ištraukos personažas patrauklesnis, su kuriuo tapatinuosi? Galbūt jaučiamės labiau panašūs į nuolankų muitininką, negu į tą fariziejų. Tačiau neskubėkime. Galime galvoti, jog norime tapatintis su muitininku, bet tuo pat metu imti kalbėti kaip nemėgstame tų išdidžių, apsimetėlių fariziejų. Jei norime, nesunkiai randame konkrečių žmonių, kuriems bent mintyse galėtume klijuoti fariziejaus etiketę. Ironija yra ta, kad mes nė nepajusdami galime pradėti melstis, kaip fariziejus, kurio nemėgstame: “Dėkoju tau Dieve, kad nesu toks kaip tas kvailas fariziejus”. Vėl ta pragaištinga pagunda save lyginti su kitais.

Ar ši evangelijos ištrauka negalėtų praplėsti mūsų žvilgsnį, širdį ir suvokimą, kad Dievas nori kiekvieno žmogaus išganymo. Apaštalas Paulius sako, jam brangus kiekvienas žmogus. Dievas nesidžiaugia, muitininko praeitimi, kaip nesidžiaugia ir fariziejaus laikysena.

Svarbu ne tik ar aš meldžiuosi, bet ir kaip meldžiuosi, nes tai atspindi mano giliąsias nuostatas Dievo ir žmonių atžvilgiu. Jei jaučiame simpatijų evangelijos muitininkui, tai pastebėkime jis savęs nelygina su kitais ar kitu didesniu nusidėjėliu už save. Teisumas priklauso vienam Dievui tai Jis mus nuteisina. Tiesa, kad esame nusidėjėliai bet mylimi, mus iš tikrųjų padaro laisvus.

Tačiau lieka klausimas: Ką su savo laisve darysiu šią savaitę?

Gal iki išeinant iš bažnyčios sugalvosiu ką konkretaus?