Kada paskutinį kartą buvome įlipę į medį? Vaikystėje galbūt ne vienas laipiojome po medžius, o kai suaugome, dingo ir poreikis. Gal atrodė, kad tai nelabai solidus užsiėmimas. Na, nebent dėl sporto.

Tik Lukas užrašė šį vyriausiojo muitininko Zachiejaus ir Jėzaus susitikimą. Iš pradžių gali atrodyti, jog istorija visai paprasta, vaizdžiai aprašyta ir aiški. Tačiau vis tiek galime klausti, kas gi joje svarbiausia? Ir tai jau ne taip iš karto aišku. Laimei, pats Lukas pateikia mums kontekstą, kuris mums pagelbsti. Ankstesniame jo skyriuje skaitome: „Kas netaps kaip vaikas, neįeis į dangaus karalystę“; paskui skaitome apie pareigūną, apakintą savo turtų; paskui Jėzus išgydo neregį, pripažinusį, kad jam reikia to išgydymo; ir tada – Zachiejaus istorija. Čia sutinkame dar vieną turtingą žmogų, kuris turi ir kažką vaikiško. Jis iš smalsumo nori pamatyti Jėzų ir išdrįsta įlipti į medį. Šitoks jo poelgis gali būti jo atvirumo ženklas.

Tai išties įdomi istorija ir jos dinamika. Susitinka Jėzus ir vienas iš labiausiai nekenčiamų žydų žmonių svetimos, okupacinės valstybės mokesčių rinkėjų viršininkas. Jau pats vardas Zchiejus reiškia teisųjį, o tuo tarpu muitininkai, buvo laikomi viešais nusidėjėliais, nes lupikavo iš savo tautos žmonių.

Iš tikrųjų Zachiejus visai nenorėjo susitikti su Jėzumi, o tik jį pamatyti. Gal buvo apie jį girdėjęs. Tačiau viskas vystosi taip, kad iš atokaus stebėtojo jis tampa pagrindiniu veikėju. Tikriausiai Zachiejus nė nemanė, kad viskas gali taip pakrypti visai nenumatyta linkme.

Galime sakyti, tai pasakojimas, kaip asmeniškas susitikimas su Jėzumi keičia žmogaus gyvenimą.

Dar vienas svarbus momentas. Kai aplinkiniai murma, kad Jėzus lankosi pas nusidėjėlį, Jėzus pasako svarbų dalyką. Jog ir šis nusidėjėlis yra Abraomo palikuonis. Taigi Jėzus ir pačiam Zchiejui primena kas jis toks yra. Būtent – ne Romos statytinis (tu esi ne vien tai, ką darai), o Abraomo palikuonis. Ar mes kartais netapatiname kokios nors žmogaus savybės su juo pačiu, ar savo nesėkmės, nuodėmės su pačiais savimi?

Graži istorijos pabaiga – į Zachiejaus namus šiandien atėjo išganymas. Kas gi iš mūsų nenorėtų, kad ir į jo namus šiandien ateitų išganymas, darna, susiklausymas, žmoniškas šeimyniškas bendravimas, ar širdies ramybė.

Jėzui kiekviena diena yra „šiandien“. Jis kiekvieną dieną siūlosi į svečius, kviečia mus kiekvieną išlipti iš savų medžių. Ar tai būtų artumo baimė, ar kokia neatleista nuoskauda, ar užsidėta ir susigyventa kaukė, ar dar kas nors. Jis kviečia atsistoti ant žemės, būti tokiais, kokie esame ir kuo esame Dievo akyse. O esame mylimi Jo vaikai. Ir tai yra svarbiausia.