Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Šiandien tik keturi Morkaus Evangelijos sakiniai.

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą. Bet kada tai atsitiko? Iš karto po jo krikšto, kai balsas iš dangaus patikino, kad jis yra mylimas Dievo Sūnus. Dabar jis dykumoje – gundomas. Koks kontrastas…

Į akį krinta skaičius keturiasdešimt. Biblijoje jis vartojamas 146 kartus ir reiškia išbandymo ir pasiruošimo laikotarpį. Pasirengimo kažkam nauja, kita.

Nojaus laikais keturiasdešimt dienų ir naktų lijo. Kol Nojus pasiruošė iš naujo pradėti žmonių giminę.

Mozė keturiasdešimt metų gyveno Egipte, tada susitiko su Dievu degančiame krūme. Paskui prieš gaudamas Dievo Įsakymus, jis keturiasdešimt dienų ir naktų praleido ant Sinajaus kalno, o paskui keturiasdešimt metų vedžiojo žmones po dykumą, kol jie buvo pasirengę įžengti į  Pažadėtą žemę.

Elijas keturiasdešimt dienų praleido keliaudamas į Horebo kalną, kol pasirengė priimti iš Dievo žinią apie naują pasaulio tvarką.

Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, o paskui pradėjo savo viešąją tarnystę.

Po Jo mirties, prisikėlimo ir įžengimo į dangų apaštalai keturiasdešimt dienų meldėsi, kol gavo Šventąją Dvasią.

Ir mes dabar turime keturiasdešimt gavėnios dienų pasninkui, savitvardai, atsigręžimui į kitą, kad priartėtume prie Dievo ir savo krikštą, savo dalyvavimą velykiniame Viešpaties gyvenime, paversti tikrove pasaulyje.

Šiemet skaitoma Morkaus evangelija. Apie gundymus jis tepasako, kad Jėzus keturiasdešimt dienų praleido dykumoje ir buvo gundomas.

Ruošdamiesi Velykoms keturiasdešimt dienų praleidžiame ir mes susidurdami su pagundomis. Pelenų trečiadienį žadėjau šiandien pakartoti pagundos schemą. Ją pasakysiu pabaigoje.

Klaidinga galvoti, kad jau nusidedi, jei patiri pagundas. Gundomi žmonės nėra nusidėjėliai. Jie yra gyvi. Jei nustoji patirti pagundas, turėtum pasitikrinti pulsą, gali būti, kad esi miręs, sako pažįstamas jėzuitas.

Žinome, kad pagundas nelengva įveikti. Nes jos turi patrauklumo elementų ir gėrio aspektų. Visoje Dievo kūrinijoje yra grožio. Tačiau mes galime tą grožį iškreipti ir tai, kas gera, sugadinti. Pavyzdžiui, gerus vaistus naudoti ne ligos gydymui, o apsvaigimui. Nuo tokio įpročio ilgainiui gali išsivystyti priklausomybė.

Nuodėmės kažkuo traukia. Jei jos nebūtų patrauklios, mes nebūtume gundomi.

Sakome, kad Jėzus yra nuodėmės nugalėtojas. Tačiau jo kova nebuvo lengva. Jis viskuo panašus į mus išskyrus nuodėmę, o tai reiškia, kad ir gundymai jam ne svetimi. Gal jų buvo ir daugiau nei užrašė evangelistai? Ar Jėzui nekilo minčių nesilaikyti Tėvo plano, kuris veda į kančią ir mirtį, viską mesti ir pasirinkti lengvesnį gyvenimą?

Tikriausia kas nors matėte režisieriaus Martino Scorcece filmą „Paskutinis Jėzaus gundymas“. Jis patenka į geriausių jo filmų dešimtuką. Jame yra tokia scena, kai prie kabančio ant kryžiaus Jėzaus prisiartina jauna moteris. Ji prisistato, kaip Jėzaus angelas sargas ir jam sako, kad nors jis ir yra Dievo Sūnus, bet ne Mesijas,  kad Dievas yra juo patenkintas ir nori, kad jis būtų laimingas. Kitiems nematant ji nuima Jėzų nuo kryžiaus ir nuveda pas Mariją Magdalietę, kurią vėliau Jis veda. Jie gyvena laimingą gyvenimą. Tačiau ji staiga miršta, tada Jėzus apsigyvena su Lozoriaus seserimis Marija ir Morta.

Sulaukęs vyresnio amžiaus, Jėzus sutinka apaštalą Paulių, pamokslaujantį apie Mesiją ir bando jam pasakyti, kad jis yra tas žmogus, apie kurį skelbia Paulius. Paulius jį atstumia, sakydamas, kad net jei Jėzus nebūtų miręs ant kryžiaus, jo žinia vis tiek yra tiesa, ir niekas jam nesutrukdys to skelbti. Jėzus ginčijasi su Pauliumi ir sako, kad išganymas negali būti grindžiamas melu.

Artėjant gyvenimo pabaigai, kai Jeruzalę krečia sukilimas, pagyvenęs Jėzus sukviečia buvusius mokinius prie savo lovos. Atėjęs Judas pasako, kad anas neva angelas sargas iš tikrųjų yra šėtonas, kuris apgaule įtikino Jėzų, jog jam nereikės mirti, kad išgelbėtų pasaulį. Tada Jėzus eina į Jeruzalę, pasiekia savo nukryžiavimo vietą ir meldžia Dievą leisti jam įvykdyti savo misiją „Aš noriu būti Mesijas!” Tuomet Jėzus vėl atsiduria ant kryžiaus, įveikęs „paskutinį gundymą” – pabėgti nuo mirties. Šitaip jis sustabdo katastrofą, kuri vėliau būtų apėmusi žmoniją. Kaip užrašyta evangelijose, ant kryžiaus Jis sušunka „Atlikta“ ir miršta.

Gal kam bus įdomu pažiūrėti šį filmą?

Pabaigai žadėta pagundos schema. Ją girdėjau ne teologijos studijų metu, o iš kitos konfesijos pastoriaus per radiją vairuodamas automobilį. Jis sako: „Kiekviena pagunda daug žada – truputį duoda – atima viską“. Per ateinančią savaitę galime pasitikrinti ar ši schema teisinga, ar ji veikia?