Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Du paveikslai. Pirmąjį jau matėte, štai ir antrasis.

Jos burna plačiai atverta, o rankos prispaustos prie siauro išblyškusio veido. Rankos laiko galvą ir sustiprina bevardį riksmą, šauksmą, kuriuo moteris išrėkia savo baimę. Bet atrodo į tuštumą. Niekas jo negirdi. Niekas neatpažįsta jos baimės. Du žmonės fone ant tilto, nei sumišę, nei sutrikę. Jie žvelgia į praplaukiančius laivus, kurie atrodo kaip kapai, laivus, kurių stiebai kaip kryžiai kyla į tamsų, grėsmingą dangų.

Tai 1893 m. Eduardo Muncho neramiais, sunkiais potėpiais nutapytas paveikslas „Klyksmas“. Jis yra vienas garsiausių šiuolaikinės Vakarų tapybos paveikslų. Jis sukėlė skandalą per parodos Berlyne atidarymą XX amžiaus pradžioje. Vilhelminų visuomenė, pernelyg kupina didelių svajonių ir pasitenkinimo savimi, negalėjo pakęsti nuogo egzistencinio nerimo, negalėjo pakęsti savo vidinės sumaišties ir slopinamų baimių atspindžio. Tačiau nei garsūs pasipiktinusių kritikų balsai, nei vernisažo visuomenės pašnekesiai negalėjo nuslopinti šio tylaus moters šauksmo, lygiai taip, kaip praeivių šūksniai negalėjo nuslopinti aklo elgetos šauksmo: „Jie liepė jam tylėti“, – iš pažiūros be emocijų sako evangelistas Morkus.

Nes jis taip pat šaukė. Bartimejus, elgeta, gimęs aklas, vienišas kovojęs per gyvenimą. Sėdėdamas Jericho pakraštyje, kelyje, vedančiame į Jeruzalę, jis išgirsta, kad vyksta kažkas ypatingo. Todėl nutraukia savo gerai pažįstamą ritualinį verksmą, kuriuo, kiek tik save prisimena, maldavo praeivių išmaldos. Dabar jam atrodo, kad visa jo vienatvė ir apleistumas, visi įžeidinėjimai, kurių teko klausytis visą gyvenimą, visos svetimšalio, aklo elgetos kančios, susikaupė jo krūtinėje. Dabar visa jo baimė ir troškimas susitelkė į šį vienintelį šauksmą. Minia sukrėsta.

Nes minia ir savimi patenkinta visuomenė negali pakęsti autentiško nelaimės ištikto žmogaus šauksmo, baimės šauksmo žmogaus, netekusio jėgų pabėgėlio, ar tylaus pašaliečio šauksmo. Minia, kuri paprastai yra politinio korektiškumo, bet visų pirma liaudies pykčio įsikūnijimas, stengiasi pašalinti šauksmą, nelaimės simptomus, bet ne pačią nelaimę! Pagal tokį mentalitetą siekiama ne padėti šaukiančiam žmogui, o padaryti jį nematomu. „Daugelis supyko ir liepė jam tylėti. Bet jis šaukė dar garsiau“ sako Morkus.

Pats Bartimejus, kaip ir moteris Muncho paveiksle tapo šauksmo įsikūnijimu. Juk būtent šauksmas, kilęs iš egzistencinės gelmės, išsako giliausią aukos poreikį ir troškimą. Čia jis sukonkretinamas prašyme: „Noriu matyti!“.

Aš nebenoriu būti tik aklas elgeta, tik likimo auka, kuri turi tenkintis pavienių asmenų gailestingumo veiksmais. Noriu būti žmogus, tarp žmonių, noriu taip gyventi, taip elgtis ir būti taip traktuojamas. Bartimejaus šauksmas nenuskamba tuštumoje. Nes kažkas yra šalia, kas klausosi ir atpažįsta.

Evangelistas Morkus meistriškai pastebi nuotaikų pasikeitimą tarp žmonių, kurie tėra minios dalis, minios, kuri iš pradžių norėjo nutildyti Bartimejų, o dabar… Jėzui jį pamačius ir pasišaukus pas save, ta pati minia staiga atsigręžia į elgetą ir tampa jo gerbėjais: „Drąsos jis kviečia tave!“ – dabar jie šaukia jam. Įdomu, kad Morkaus evangelijoje po šios istorijos iškart seka pasakojimas apie įžengimą į Jeruzalę, kur ta pati minia šaukia „Osana“, o po kelių dienų šaukia „Ant kryžiaus jį“.

Ne! Bartimejaus šauksmas nenuskamba tuštumoje, ne todėl, kad minia pasidarė šaukiančiojo gynėja, o todėl, kad kažkas, labai konkretus asmuo, kad Jėzus priima šaukiančio Bartimejaus žodį. Jis atidžiai klausosi ir šaukiančiame žmoguje įžvelgia tą patį asmenį, kurio trokšta ir Bartimejus, bet dar negali pamatyti pats – dėl savo aklumo. Jėzus atidžiai išklauso, rimtai atsižvelgia į gilią egzistencinę baimę ir duoda jam būtent tai, ko jis trokšta.

Duoda ne iš viršaus, ne su tokiu požiūriu, su kuriuo elgeta susidurdavo visą gyvenimą, kai jam buvo metamos menkos dovanos. „Tavo tikėjimas tau padėjo. Eik!“. Juk esi žmogus, visavertis, žmogus tarp žmonių, o ne vargšė auka, kuri geriausiu atveju gali tikėtis gailestingumo. Eik! Paradoksalu, bet Bartimejus ne šiaip eina, o eina paskui Jėzų savo keliu: kaip žmogus tarp žmonių.

Šiandienos Evangelijai būdinga dinamika kelia daugybę klausimų ir nušviečia daugybę mūsų gyvenimo įtampų. Žinoma, yra sunkumų, kurie mus ištinka, kai patys tampame šauksmo įsikūnijimu ir patiriame – kaip moteris Muncho paveiksle – kad niekas šio šauksmo negirdi, kad jis išnyksta tuštumoje.

Mums tenka gyventi suvokiant, kad Jėzaus šauksmas ant kryžiaus taip pat, regis, išblėso tuštumoje. Iš pažiūros! Nes kiekvieną dieną tikėjimu aptinkame Dievo atsako į šį Jėzaus šauksmą pėdsakus. Prisikėlimo pėdsakus mūsų kasdienybėje.

Vis tiek klausiame save: ar mes sugebame išgirsti gilų – dažnai tylų – iš egzistencinės baimės kylantį žmogaus šauksmą? Ypač gyvenančio šalia! Ar sugebame suvokti, ko iš tikrųjų nori tas dažnai tylusis šauklys? O gal net nesąmoningai tik patvirtiname jo, kaip aukos statusą, kuri geriausiu atveju gali tikėtis gailestingumo veiksmų, bet išlieka auka, elgeta, atstumtasis! Kartais ir Bažnyčios atstumtasis.

Arba galime bandyti į šauksmą atsakyti taip, kaip atsakė Jėzus: mėginant suteikti šaukiančiajam, tai, ko jis nori, padrąsinti jį priimti savo žmogiškumą ir padėti išeiti į brandų gyvenimą. „Eik! Tavo tikėjimas tau padėjo!“