
Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Sutikę bičiulį ar pažįstamą, pokalbį pradedame maždaug taip: „Sveikas, kaip sekasi, kas naujo?“ Šiandien girdime panašų klausimą „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia? Jis nuskamba Morkaus evangelijos pirmame skyriuje, todėl galbūt galime klausti: “Kas nauja Naujajame Testamente? Ar jame apskritai yra kas nors iš esmės nauja, palyginti su Senuoju? Kur skiriamoji riba tarp Senosios ir Naujosios Sandoros?
Atsakyti sudėtingiau, nei gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Gal kas mėgins sakyti, kad Senoji Sandora – tai baimės laikas, o naujoji – meilės. Tačiau taip nėra. Jau pirmose Senojo Testamento knygose, skaitome: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6,5). Senasis Testamentas pasakoja ir apie Dievo meilę žmonėms bei pasauliui, jis moko mylėti ne tik Dievą ir artimą, bet pasirūpinti net ir priešu. Kita vertus, Naujajame Testamente girdime ir apie Dievo baimę, pavyzdžiui, Pauliaus laiške filipiečiams: „… darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Apie „Dievo pyktį“ taip pat kalba ne tik Senasis Testamentas, bet ir Naujasis. Neteisinga teigti, kad Naujajam Testamentui būdinga meilė, o Senajam baimė.
Kartais sakoma, kad Senojo Testamento religija remiasi vien išoriniu įstatymo vykdymu, o Jėzui rūpėjo vien dvasinė žmogaus sritis. Tačiau ir taip manyti klaidinga, nes ir Senojo Testamento pranašai kvietė atsiversti širdimi „…persiplėškite širdis, o ne drabužius…“ šaukė pranašas Joelis (Jl 2,13), „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos …“ sakė Ozėjas (Oz 6,6). Kovą su vien išoriniu tikėjimu pradėjo ne Jėzus.
Kita vertus, Naujajame Testamente pabrėžiama viso žmogus išganymas. Svarbu visos jo gyvenimo sritys. Naujojo Testamento tikėjimas nėra nė kiek nutolęs nuo išorinio pasaulio, ir būtų klaidinga jį laikyti kokiu nors vien vidiniu, dvasingumu. Jis kviečia imtis veiklos ir atsakomybės gerinant pasaulį, o ne bėgti nuo jo. Negalime sakyti, kad Naujojo Testamento skiriamoji žymė ar naujovė – jo rūpinimasis vien vidiniais dalykais.
Naujojo Testamento naujove kartais laikomas dėmesys atskiram žmogui. Esą Senajame Testamente svarbu tik visa išrinktoji tauta, o Naujajame yra vertinamas atskiras žmogus. Tai patvirtina Jėzaus dėmesys konkrečiam žmogui, tą ypač parodo išgydymų aprašymai. Tačiau Senajame Testamente jau seniai įveikta ydinga kolektyvizmo samprata ir vertinamas kiekvienas žmogus. Štai pranašas Ezechielis moko, kad kiekvienas žmogus atsakingas už savo veiksmus asmeniškai. Jis skelbia, kad įsisenėjusi patarlė‚ „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys“ daugiau nebegalioja, vaikas nekentės už tėvo kaltę ir atvirkščiai (plg. Ez 18). Suprantame, jog asmeninė veikla ir atsakomybė neturi būti suvokiama izoliuotai ar individualistiškai, juk, pvz., gamtos niokojimo padarinius skaudžiai patiria ir vėlesnės kartos. Žmogus socialinė būtybė, o teologinė „Dievo tautos“ sąvoka yra visos biblinės teologijos pamatas, tiek Naujame, tiek Senajame Testamente.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Naujajame Testamente nei meilė, nei vidinė religijos dimensija, nei atskiro žmogaus vertinimas nėra esminiai nauji elementai. Tai kas gi tada nauja?
Šį panašybių sąrašą galėtume tęsti. Tačiau žvelgdami jau į čia pateiktus abiem Testamentams būdingus momentus, galime nujausti, jog, ieškodami to, kas Naujajame Testamente „nauja“, einame neteisingu keliu, nes mėginame Senojo Testamento teologinį turinį supriešinti su Naujojo Testamento turiniu. Mums reikia kito išeities taško ir kito požiūrio. Pirmiausia turime suvokti, kad Senasis Testamentas perteikia ne vien teologines idėjas, o pasakoja tikrą Dievo ir išrinktosios tautos, o per ją Dievo ir visų tautų istoriją. Apie šią istoriją pranašai skelbė, kad joje išsipildys išganingoji Dievo valia. Tačiau kada tai įvyks, nežinoma.
Galime sakyti, jog Naujajame Testamente iš esmės nauja tai, kad jame išsipildo Senojo Testamento viltys ir pažadai. Jordanas – slenkstinė riba peržengta, Jėzaus Krikštu. Pažadėtoji žemė atrasta. Visam tam apibūdinti geriausiai tinka žodis „nauja“. Morkus rašo, jog matydami Jėzaus darbus visi stebėjosi ir klausinėjo: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!“ (Mk 1,27). Taip parodoma, jog „nauja“, nėra vien idėja ar mokymas, o nauja yra tikrovė, kuri apsireiškia konkrečiame asmenyje Jėzuje Kristuje.
Dievo karalystė yra Kristus, tačiau jai reikia erdvės – tautos. Dievo karalystė – tai jo teisingumas, o teisingumas socialinė tikrovė, jis gali pasireikšti tik bendruomenėje, ar visuomenėje. Galima sakyti, kai žmonės išdrįsta tarpusavio santykius keisti taip, kad jie taptų žmoniškesni, kaip mokė Jėzus, tada Dievo karalystė tampa juntama šio pasaulio realybe.
Taigi „nauja“ Naujajame Testamente yra Jėzus, tačiau jis būtų neįsivaizduojamas be savo mokinių, – Bažnyčios, kurią jis apie save subūrė, kaip amžinojo Izraelio pradžią. Nors kalbėdami apie Naująjį Testamentą ne kartą minėjome, kad Jėzuje išsipildė Dievo pažadas, apsireiškė Jo karalystė, tačiau naujoji Dievo Tauta – Bažnyčia toliau keliauja galutinio išsipildymo link, o su ja keliaujame ir mes.