Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Šiandien skaitiniai neišsemiama tema apie Dievo, artimo ir savęs meilę.
Kai išgirstu meilės temą, man lengvai prisimena vasara, nes per santuokas mūsų bažnyčioje poros dažnai pasirinkdavo apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams ištrauką, kuri dar vadinam himnu meilei. Gal 50 kartų ją girdėjau šią vasarą. Skirtingi skaitovai įvairiai skaitė šį himną. Vieni nedrąsiai ir tyliai, labiau įgudę viešai kalbėti būdavo drąsesni, jautresni vos ne pro ašaras skaitė – meilė kantri, maloninga, … ji viską ištveria ir niekada nesibaigia. Dar kiti skaitė sentimentaliai vis šelmiškai žvilgčiodami į jaunuosius ar neapsiašaros.
Santuokos sakramento šventė pasiūlo dėkingą aplinką kalbėti apie meilę. Nuspėju, kad dauguma vestuvių dalyvių pirmiausia galvodavo apie jaunavedžių, o ne apie Dievo meilę.
Kartais jiems sakydavau, jeigu vietoj žodžio meilė įrašytumėte savo sutuoktinio ar sutuoktinės vardą, tekstas gautųsi gana įdomus. Tada skaitytume, kad mano mylimasis kantrus, mano mylimoji visada maloninga, ji niekada nesididžiuoja ir neišpuiksta, Jonas nesidžiaugia neteisybe, jis visada pritaria tiesai, net ir tada, kai tenka pripažinti, kad jis klydo. Na ir šiaip mes abu greitai užmirštame, kas buvo bloga nes mūsų meilė visa ištveria ir niekada nesibaigia. Tikriausia net ir tokią teksto redakciją abu sužadėtiniai pasirašytų vestuvių dieną, nors ir žinodami, kad jie nėra tobuli.
Neklausiau, ką sutuoktiniai daro su Biblijos skaitinių tekstais, girdėtais vestuvių dieną. Tikriausia nieko. O gal būtų pravartu juos gražiai atsispausdinus įtraukti į vestuvių fotografijų albumą ir praėjus 5 ar 10 metų po santuokos vėl paskaityti. Įdomu, kaip tada užkalbintų Biblijos skaitiniai girdėti santuokos dieną.
Gaila, kad santuokos sakramento šventei himno meilei ištrauka baigiasi per greitai. Tolesnis apaštalo Pauliaus tekstas atrodo nuleidžia mus at žemės. Nes jis sako korintiečiams ir mums: žinote žmonės, viskas praeis, praeis tai, ką šiandien taip sureikšminame – kūniškas grožis, kalbų – pranašystės dovanos, žmogiška išmintis ir pažinimas .. viskas praeis. Nes jis tik dalinis, nes mes matome neaiškiai lyg veidrodyje. Nors dedamės, kad viską geriausiai išmanome. Tą patvirtina daugelis užtikrintų, net piktų komentarų socialiniuose tinkluose. Paulius jau seniai sakė – viskas praeis ir nebus svarbu, kuris gudresnis, šmaikštesnis. O šeimoje bus ne tiek svarbu, kuris pirmas pradėjo konfliktą – svarbiau, kuris sugebėjo jį gerai užbaigti.
Bet kas tada išliks, kai viskas praeis? Paulius sako: liks trys esminiai dalykai tikėjimas, viltis ir meilė.
Tikėjimas, kad niekas kitas, o tik Dievas turi paskutinį žodį.
Viltis, teikianti jėgų priimti dabartį kokia ji yra ir žengti į nežinomą ateitį, nes ji Dievo rankose.
Ir meilė – neatšaukiama, besąlyginė Dievo meilė kiekvienam, kas benutiktų. Todėl ji ir svarbiausia.
Tai pamatas, ant kurio esame kviečiami statyti santykius ir gyvenimą.
Vien etikos atsietos nuo tikėjimo, nuo meilės Dievui nepakanka. Kultūra, pamirštanti tikėjimą, atsisakiusi transcendencijos, ilgainiui pradeda suksis aplink save ir tampa net destruktyvi.
O Dievo meilė atskirta nuo artimo meilės, mutuoja į pamaldumo neurozę, į lūpinę armonikėlę. Dėl to tokie žmonės ir gi sukasi tik aplink save ir tampa moralizuotojais, nes nepajunta malonės.
Mylėdami Dievą ir artimą, patiriame, kad esame mylimi, suvokiame, jog Dievas mus myli visuose mūsų gyvenimo kelionės etapuose.
Čia būtų galima baigti. Bet ką daryti, kai savęs meilės matas ne labai tinka artimo meilei. Ką daryti, jei kartais savęs nemėgstame, nemylime, savimi nepasitikime, net mėginame sau kenkti ….?
Popiežius Pranciškus sakė pamokslauti ne ilgiau nei 8 minutes. Todėl ir per likusias 3 neišguldyčiau šios apimlios temos ir po ilgų svarstymų liktų daugybė atvirų klausimų ir neaptartų aspektų.
Ir vis tik norisi bent minimalaus aiškumo ar gairių.
Galbūt bandydamas mylėti Dievą ir artimą ir pats galiu pasijusti mylimu. „Jei abejoji, ženk vieną teisingą žingsnį“ knygoje „Dievas niekada neužsimerkia“, sako rašytoja Regina Brett. Dievas pirmas mus pamilo, todėl ir mes galime, esame pašaukti mylėti save ir savo artimuosius. Linkiu patirti, kad esame mylimi. Bus šviesiau ir šilčiau, net ir lapkričio tamsoj mums visiems.