
Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Šiemet vis girdėsime Morkaus evangeliją. Tai trumpiausia ir ankstyviausia iš keturių evangelijų. Ji parašyta graikiškai, tikriausiai Romoje apie 70 m. po Kristaus. Manoma, kad Morkus ją parašė krikščioniams, kilusiems iš pagonių. Informaciją jis gavo iš pirmo liudytojo, greičiausiai iš apaštalo Petro.
Morkui svarbiausia – kas yra Jėzus ir ką reiškia būti jo mokiniu? Jėzaus mokiniai yra bendruomenė – Bažnyčia, kuri po Jo mirties ir prisikėlimo pašaukta keisti pasaulį, skelbti prisikėlusįjį. Beje Morkus aiškiai įvardina ir mokinių trapumą.
Tikriausia būtų įdomu pasvarstyti apie Jėzaus išgydytus žmones, jų likimus. Tačiau evangelijos beveik nieko nepateikia mūsų smalsumui.
O Biblijos žinovai sako, kad kiekviena evangelijų istorija, kiekvienas pasakojimas, koks jis bebūtų, visada yra apie Jėzų. Ne kitaip ir su šios dienos pasakojimu apie raupsuoto žmogaus išgydymą
Jei kas paprašytų apibūdinti Jėzų tik keturiais žodžiais, kokius žodžius pasirinktumėte? Pamėginkite juos sugalvoti ir įsidėmėti. Pagalvokime, kodėl šie žodžiai man svarbūs. Tai nėra nei teisingas nei neteisingas pratimas, o labiau galimybė pasižiūrėti, kokios Jėzaus savybės man svarbiausios.
Kokius keturis žodžius apie Jėzų galėtume rasti šios dienos evangelijoje?
Pirmas žodis galėtų būti užuojauta. Morkus nedažnai pasakoja apie Jėzaus psichologinę būseną, bet čia jis tai daro. Pamatęs, kad suvargęs žmogus kreipiasi į jį, Jėzus iškart pajunta užuojautą. Pirma mintis ne teisimas, ne priekaištas: „Ką tu padarei, kad taip atsitiko?“, ne kamantinėjimas: „Ką darysi su savo gyvenimu, jei tave išgydysiu?“ ir ne bet kuris iš daugybės kitų atsakymų, kurie į tokį maldavimą būtų įprasti tiek anuomet, tiek dabar. Ne, jis tiesiog jaučia užuojautą. Prisiminkime, kad tai Jėzus, kūnu tapęs Žodis, Dievo Sūnus. Taigi toks yra ir Dievas: pirmiausia ne teisiantis, ne nurodinėjantis ar reikalaujantis, bet užjaučiantis. Viešpats švelnus maloningas …. skaitome 144 Ps.
Antras žodis – prisilietimas. Prisilietimas yra intymus veiksmas. Jis lyg ir savaime suprantamu dalykas. Tačiau paklauskite pagyvenusių, sergančių ar vienišų žmonių, koks gražus ir retas yra žmogiškas prisilietimas. Patyrinėję galbūt nustebtume, kad nedaug yra tokių švelnių ir gydančių gestų kaip žmogiškas prisilietimas. Jis ne toks dažnas, kaip gali atrodyti. Kad tai geriau suvoktume vienas teologas siūlo pažiūrėti bent įžanginę filmo „Gyvenimas kaip namelis“ sceną.
Jėzus galėjo gydyti žodžiu, gestu per ar paliepimu atstumą, bet jis ištiesia ranką ir paliečia žmogų. Čia taip pat atsiskleidžia Dievo charakteris, mes atrandame Dievą, taip trokštantį užmegzti su mumis ryšį. Jis prisiima mūsų pavidalą ir kūną, prisiima mūsų dalią ir gyvenimą, kad galėtų ištiesti ranką ir su meile mus paliesti. Nes jis švelnus ir maloningas…
Trečias žodis – nori. Jėzus ne visada gali, bet visada nori padaryti gera. Jis ne tik atsiliepia į sergančio vyro prašymą, bet ir patvirtina jo giliausias viltis, kad nors ir būdamas raupsuotas, išstumtas iš bendruomenės, jis vis dar turi vertę ir orumą. Kad jis pagaliau yra Dievo vaikas. Prisiminkime kaip žiūrėdamas į Ninevę Jona, sunkiai suvokė, kad Dievas iš tiesų yra „maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas ištvermingos meilės“. Dievas daug labiau nori ir trokšta mus palaiminti, negu mes norime būti palaiminti.
Ketvirtas žodis – vienišas. Gailestingumo darbai savanoriški, bet Jėzui daug kainavo. Čia vyksta įdomūs mainai, nes šis raupsuotas žmogus, dabar jau išgydytas, jis sugrįžta į savo bendruomenę, o Jėzus nebegali laisvai keliauti, įeiti į miestus. Jis tampa tarsi raupsuotu, jis pasitraukia į negyvenamą vietą. Prisiminkime ką sako evangelija apie žmogų, kuris blaškosi po negyvenamas vietas. Jis demonų apsėstas.
Noriu atsargiai vartoti tokius žodžius kaip „kaina“ ar „mainai“ žmogiškuose santykiuose. Nenoriu pasakyti, kad Jėzus gydė tarsi kokia nors supergalia, kurios jis turi pasikrauti vienatvėje melsdamasis.
Ar galėtumėte pritarti, kad meilė visada kai ką kainuoja? Nežinome, kodėl Jėzus paprašė žmogaus tylėti – visa tai „mesijinė paslaptis“, – bet galbūt todėl, kad žinojo, jog dėl to bus sunku laisvai vaikščioti, kalbėti, mokyti ir gydyti. Kad ir kokia būtų priežastis ir rizika, Jis vis tiek gydo ir moko, nepaisydamas kainos. Jis apsikeičia vietomis su šiuo žmogumi – praranda savo laisvę, kad šis galėtų atrasti savąją – iš meilės. Meilė kainuoja. Tai ko gero patvirtintų geri seneliai, tėvai, ar draugai ir kiekvienas tikrai mylintis žmogus. Kaip tik tokią meilę randame Dieve, o mes sukurti pagal jo paveikslą.