Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Tris momentus išskaitau šios dienos evangelijoje: 1. Jėzus dažnai susitikdavo su žmonėmis tokiose sąlygose, kuriose jie nenorėjo būti. 2. Tikras  kontaktas įvyksta tada, kai žmogus pripažįsta savo situaciją. 3. Man atrodo, kad ištrauka ir apie tikėjimo dovaną, kurią turime auginti, kad tikėjimas taptų mūsų charakterio žyme.

Jajiras, susirūpinęs tėvas, ir ilgą laiką sirgusi moteris yra du „mažieji“ tikėjimo charakterio veikėjai Morkaus evangelijoje. Biblistai juos apibūdina kaip mažus, nes jie neilgai būna dėmesio centre. Jie neatlieka pagrindinių vaidmenų, kaip, pavyzdžiui, Jėzaus mokiniai, o tik trumpam pasirodo scenoje ir vėl pasitraukia į antrą planą. Tačiau jų indėlis į Evangeliją vis dėlto yra labai svarbus.

Susitikę su Jėzumi, Jajiras ir ilgai sirgusi moteris savaip parodė charakterį. Jie parodo ir mums, ką reiškia ir kaip gali atrodyti tikėjimas į Jėzų. Būtent dėl savo nedidelių pasirodymų jie turi didelę reikšmę, nes gali būti tikėjimo pavyzdžiai.

Jajirui Jėzus yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Jis įsitikinęs, kad ten, kur Jėzus ištiesia ranką, mirtis nebeturi galios: „Ateik ir uždėk rankas ant mano dukters, kad ji… gyventų.“

O kai jis, kaip gerbiamas sinagogos vadovas, krinta Jėzui po kojomis, jo tikėjimas tampa regimas. Tačiau jo tikėjimas tampa akivaizdžiausias, kai pasiuntiniai atneša žinią, kad jo duktė jau mirė. Kai po šios blogos žinios Jėzus jam sako: „Nebijok, tik tikėk!“. „O į ką gi tikėti?“.
Tačiau Jajirui Jėzus lieka Visagalis, kuriam priklauso paskutinis žodis! Jo tikėjimo liudijimas, išlieka amžinai aktualus: juk apstu pasiuntinių, kurie, sunkumų, o ypač mirties akivaizdoje, neša beviltiškas, fatalistines žinutes – galiausiai nieko nebus, neverta, beprasmiška… ! Tokių pasiuntinių pakanka visais laikais.

Jajiras klausia ir mus – kokias pagarbos Dievui formas pažįstu ir praktikuoju? Kokiais gestais išreiškiu Dievui pagarbą? Ištikimai ir pagarbiai išreikšti savo tikėjimą į Dievą prieš pesimizmą ir fatalizmą reikia charakterio.

Moteris, kuri ilgą laiką sirgo, savo nuoširdumu irgi yra tikėjimo liudytoja. Ar prieš susitikimą su Jėzumi ji jau buvo tikinti, gana abejotina. Bet kuriuo atveju ilgą laiką ji tikėjosi pagalbos iš gydytojų, gal ir šarlatanų. Pastabos, kad gydymas jai kainavo visą jos turtą, kad jai teko daug kentėti, bet niekas nepadėjo, leidžia manyti, kad ji buvo ties nevilties riba.

Dabar ji nedrąsiai prisiartina prie Jėzaus. Minios priedangoje ji slapčia ištiesia ranką prie Jėzaus – kaip paskutinę viltį – paliečia Jo drabužius ir pajunta, kad pagijo!

Kai iškart po to ji parpuola priešais Jėzų, tikriausiai tai yra gėdos ir nuolankumo mišinys vienu metu: „Ji parpuolė priešais Jėzų …ir pasakė jam visą tiesą!“ Kokią tiesą?! Kad ilgą laiką viltį dėjo tik į pasaulį, o ne į Dievą, kad galbūt norėjo išbandyti tai, ką buvo girdėjusi, kad Jėzus gali padėti. Galbūt mąstė visai praktiškai, ne dėl tikėjimo.

O Jėzus? Atrodo, kad jam pakanka šios silpnos tikėjimo kibirkštėlės, gimusios iš būtinybės, nes jis atsako moteriai:  „ … tavo tikėjimas tau padėjo, eik ramybėje!“. Koks tikėjimas, juk jo bemaž nė nebuvo, bet vėl paradoksas. Jei tikėjimas nors toks, kaip garstyčios grūdas, jis gali kalnus perkelti ir šilkmedžius išrauti.

Šios moters tikėjimo liudijimas peržengia laiko ir situacijos ribas. Dievas laikosi ribų, kurias mes Jam nubrėžėme. Tačiau kai pradedame Jį jausti, užtenka atsargaus prisilietimo, kad Jis atsigręžtų į mus. Tada gali nutikti nenumatytų dalykų.

Kiekvienas, kuris pajėgia prisipažinti, kad ir kaip ilgai buvo įstrigęs savo ribose ar abejonėse turi charakterį! Gebėjimas pripažinti klaidą yra charakterio požymis!

Jajiras ir ligonė moteris yra du žmonės, atsidūrę Jėzaus kelionės pakraštyje, kurie savaip parodo mums, kad Dievas nesitiki iš mūsų ypatingo, pribloškiančio pasirodymo. Jei savo asmeniu, gestu ir elgesiu mėginame padaryti tai, kas tikėjime mums įmanoma, Jam to pakanka.

Taip tikėjimas tampa mūsų charakterio dalyku kurio linkiu ir jums, ir sau.