Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Kas iš mūsų nesame kada nors kuo nors piktinęsi? Piktinamės kainomis, vairuotojais kelyje, biurokratija, konkrečiais žmonėmis ar valdžia apskritai? Tai visai nereiškia, kad turėtume su viskuo taikstytis ar būti abejingi, tačiau ar vien pasipiktinimo, vien skandalo pakanka, ar mes patys nepakliūvame į jo spąstus?
Fariziejai ir Rašto aiškintojai piktinasi Jėzumi, kad jo elgesys ir žodžiai politiškai nekorektiški, kad jis nesilaiko tradicijos… Atrodo, kuo labiau jie jį kritikuoja, tuo labiau, jis juos traukia. Ar tai nepanašu į skaudamą dantį, kai aiškiai žinai, kad kiekvienas liežuvio prisilietimas sukels skausmą, bet vis tiek – tarsi nevalingai – liežuvis juda prie skaudamo danties. Tegul skauda!
Jėzaus ir jo oponentų santykį galima apibūdinti skandalo logika. Kad ir ką Jėzus sakytų, darytų ar nedarytų, Jo priešininkų reakcija visada būna ta pati – jie pasipiktina. Jei Jėzus pakviečiamas į vaišes, jei mėgsta valgyti, gerti ir bendrauti prie stalo, jie mato Jį kaip girtuoklį ir besaikį. Jei jis atsigręžia į kenčiančius, mėgina palengvina jiems naštą, jie sako, kad jis demonų bendrininkas ir „stebuklus“ daro su jų pagalba. Jei jis per šabą padeda vargstantiems žmonėms – laikomas bedieviu; jei jis rūpinasi šventykla – skelbiamas piktžodžiautoju. Skandalingai nusiteikę fariziejai, Rašto aiškintojai ir sadukiejai šnairuoja į Jėzų, jo nemėgsta, bet ir negali jo paleisti.
Girdėtos Evangelijos skandalo priežastis beveik banali. Išalkę mokiniai nenusiplovė rankų ir taip pažeidė vieną iš daugelio įsakymų. Rodomieji pirštai jau ištiesti: „Žiūrėkite, ką jie daro! Dvigubi standartai! Jie kiekviename žingsnyje kalba apie Dievo valią, o patys nesilaiko jo įsakymų“. Tačiau ar jie tikrai nesilaiko Dievo įsakymų, ir pagaliau koks yra visų įsakymų tikslas?
Dauguma fariziejų ir sadukiejų nebuvo piktavaliai. Jie rimtai žiūrėjo į savo tikėjimą. Tradicijos nurodymus jie laikė svarbiais ir stengėsi skrupulingai vykdyti visus įsakymus. Tačiau atrodo, kad kai kuriems skandalo troškimas tapo svarbesnis nei Dievas ir Jo reikalas. Štai kodėl jie atidžiai stebėjo kitus.
„Skandalas” – graikiškas žodis Naujajame Testamente gali būti verčiamas kaip ‚spąstai, į kuriuos patenki‘, kai prie jų per daug priartėji. Mechanizmas suveikia, spąstai užsitrenkia, ir esi įkliuvęs. Tai į spąstus patekęs skandalo mentalitetas! „Palaiminti tie, kurie manimi nepasipiktins“, – sako Jėzus. Jis įspėja dėl skandalo logikos, nes žino, kad ji gali pernelyg lengvai pakeisti Evangelijos logiką. Užuot džiaugęsi išlaisvinimu, iš baimių, džiaugęsi Evangelija ir gyvenimo džiaugsmu, imame žavėtis susierzinimu, skandalu, susikuriame pasipiktinimo akmenį, į kurį atsitrenkę suklumpame ir pakliūvame į spąstus!
Susižavėjimas skandalu kaitina vaizduotę ir vis labiau užvaldo mūsų visuomenę įskaitant ir mus katalikus. „Palaiminti tie, kurie manimi nesipiktina“, – sako Jėzus, nes būtent jie nepamiršta Evangelijos džiaugsmo.
Jėzus žvelgia dar giliau ir sako: „Nėra nieko, kas įeitų į žmogų iš išorės ir jį suteptų. Žmogų sutepa tai, kas iš jo išeina. Šitaip Jėzus pabrėžia vidinių žmogaus nuostatų pirmumą: ne išoriniai dalykai daro mus šventus ar nešventus, bet širdis, kuri išreiškia mūsų ketinimus, pasirinkimus ir valią viską daryti dėl Dievo meilės. Išorinis elgesys yra rezultatas to, ką nusprendžiame širdyje, o ne priešingai. Riba tarp gėrio ir blogio eina ne išorėje, bet mumyse.
Pabaigai mėginu klausti: Gal norėtume akademinius metus pradėti skaitydami popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Evangelijos džiaugsmas“. Gal tai būtų geras dvasinis skaitymas rudens semestrui? Popiežius rašo: „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“. Gal „Evangelijos džiaugsmo“ mintys gali mus lydėti akademiniais metais ir padėti mažiau piktintis, o su meile ieškoti išmintingų sprendimų ir patirti daugiau džiaugsmo?