Evangelija atkartoja pirmo skaitinio eilutes ir piešia Jėzaus viešosios veiklos geografinius rėmus.

Paskui pasakoja apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Apie žvejus, kurie išgirdę Jėzaus kvietimą, viską paliko ir Juo nusekė. Petras, Andrius, Jokūbas, Jonas nebuvo žmonės kuriuos kiti laikytų ypatingai religingais. Jie buvo paprasti žmonės – žvejai. Jų kaimo žmonėms neatrodė, kad šie vyrai, galėtų kuo nors įtikinti kitus, jie buvo paprasti žvejai, kaip ir kiti to kaimo vyrai. Niekas nemanė, kad jie galėtų būti lyderiais ar vadovais. Bet jie atsiliepė ir Dievas per juos nuveikė nuostabių dalykų.

Tiesa, jie 3 metus mokėsi Jėzaus mokykloje, bet ir ten ne viskas sekėsi. Iš pradžių jie buvo net fanatiškai nusiteikę – šaukėsi ugnies iš dangaus Samarijos kaimui, kuriame jų nepriėmė; ginčijosi, kuris bus didesnis dangaus karalystėje, paskui išsigandę paliko Jėzų ant kryžiaus ir pabėgo. Jie nebuvo lengvi mokiniai, tačiau išmoko Jėzaus pamokas ir todėl mes esame Bažnyčia.

Bet tą susitikimo dieną turėjo kažkas atsitikti, kad jie taip iš karto viską paliko nekeldami nė klausimo. Gal tai nutiko taip, kaip nutinka įsimylėjus iš pirmo žvilgsnio. Mes galime tik svarstyti. Galbūt jiems nelabai sekėsi žvejoti, gal jau reikėjo taisyti tinklus, o gal turėjo problemų šeimoje? Spėju, jie buvo girdėję apie Jėzų, jo didžius darbus ir galbūt norėjo prisijungti prie jo. Galbūt iš pradžių jie pamanė, kad Jėzus kviečia tiesiog tą popietę pasivaikščioti kartu. Bet evangelija mums nieko daugiau nepaaiškina. Vienaip ar kitaip Jėzus įėjo į jų gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojomis.

Kai kuriems žmonėms Jėzus buvo patrauklus anuomet. Yra ir šiandien. Vieniems jis patinka dėl to, kad išgydydavo sergančius. Kitiems patinka jo mokymas. Dar kiti laikosi Jėzaus kaip bilieto į dangų. Dar kitiems jis visai nepatrauklus.

O kas mane traukia prie jo? Taip klausti tikriausia galima, nes antraip nebūčiau čia. Atsakyti nėra paprasta. Nes vieno aiškaus dalyko gal ir nėra.

Mąstydami apie draugystę su Jėzumi vėl susiduriame su paradoksu.

Viena vertus, norėtume būti arti Jėzaus, o kita vertus, suvokiame, kad nesame ir negalime būti taip arti kaip norėtume. Gal panašus jausmas iškyla tėvams išleidžiant vaikus į studijas, ar į santuoką. Tėvams norisi vaikų artumo, bet jie supranta, kad juos turi paleisti.

Pastebėkime, Jėzus pašaukė anuos vyrus tokius, kokie jie buvo. Jis visada šaukia žmogų tokį, koks jis yra. Aną kartą Jėzus lyg sužaidė tų žvejų ambicijomis, ir pasakė, kad didžiausia jų gyvenime sužvejota žuvis bus draugystė su juo.

Tiesa, jo mokiniams tai buvo tik draugystės kelionės pradžia ir jiems dar reikės daug ką atrasti, pamažu suvokti kaip jų draugystė keisis, gilės ir bręs. Visiems ir pačiam Petrui dar reikės ne vienos pamokos, kol pasakys Jėzui: „pas ką mes daugiau eisime, jie ne pas tave“, kol ištars širdies sakinį: „Viešpatie tu visa žinai, tu žinai, kad tave myliu“. Kaip Petro, taip ir mūsų kelyje pasitaiko atkarpų, kuriose išblėsta malonūs jausmai ir belieka sukaupus visą valią ištesėti įsipareigojimą, ištikimybę. Bet gal būtent taip bręsta draugystė, kuri perauga į meilę?

Anų žvejų pašaukimo į draugystę su Jėzumi istorija sako, jog į tą pačią Jėzaus draugystę esame kviečiamai ir mes. Tačiau kaip jie, taip ir mes tuo pačiu esame ir išsiunčiami į žvejonę, ką tai bereikštų. Turime prisiminti patirtą Jėzaus artumą, bet neturime sustoti, nes esame pašaukti gyventi įtampoje, kai nori vis didesnio artumo ir tuo pat metu esi siunčiamas su misija tolyn.

Pamąstykime kiekvieną vakarą ar rytą, kur yra mano artumo su Jėzumi momentai ir į kokias misijas jis mane kiekvieną dieną išsiunčia? Beje, ir pats paslaptingai eidamas kartu.