Kiek bekalbėčiau apie Trejybėje vieną Dievą, vis tiek tai liks tikėjimo slėpinys. Apie jį tegalime kalbėti ir mąstyti tik žmogiškomis analogijomis. Viena tokių, jog Trejybė tai tobulas ir amžinai tvarus, persipinantis dieviškų asmenų meilės santykis. Mes tikime jog Dievas yra asmuo, asmenys esame ir mes. Galbūt kaip tik čia galime ieškoti sąlyčio taškų su šia švente ir Trejybe, nes ir mes esame asmenys, ir mums svarbūs santykiai, gal net labiau, nei manome.

Šiandienos pamąstymui pasitelkiu vieną iškilią austrų poete.

Mes žinome, jog patyčios yra blogas dalykas, su jomis kovojama vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose ir darbovietėse, o jų vis pasitaiko. Jau mokykloje patyčias kentė ir ji neįgali mergaitė. „Žiūrėkit žiūrėkit, ateina ragana“, – šaukdavo vaikai. Ji buvo neįgali. Gydytojų diagnozė – savarankiškai gyventi nepajėgi. Negalia ir ligomis nuo gimimo paženklinta ir pasmerkta gyventi toliau, kartą ji savo geriausiai draugei rašė: „Aš niekada nebuvau jauna ir niekada nė truputį patraukli“. Ji kentė kūno skausmus, ir depresiją, vėliau beveik apako, mėgino žudytis, išgyveno tikrą pasaulio atskirtį. Atrodo jog vienatvė buvo artimiausias šios didžios austrų poetės palydovas. Tai Kristina Lavant 1970 m. gavusi valstybinę Austrijos literatūros premiją.

Ši poetė ginčijosi su Dievu, jį keikė ir tuo pat metu jo ilgėjosi. Ji nuolatos klausė: Ar Dievas žino apie mane?

Ar Dievas žino apie mane, ar aš jam rūpiu, klausiame ir mes ir kiti, nė netardami Dievo vardo. Vis tiek visų mūsų ilgesys orių, tvarių santykių yra realus.

Kristina Lavant kentusi vienatvę apie Trejybę rašo gražiai ir dramatiškai: „Atleisk man, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia. Jūs tai trejybė, o aš tokia viena“. Šitaip trūkumą santykio su kitais išreiškia poetė. O kaip santykį su kitais ar jo trūkumą išreiškiame ar užgniaužiame mes?

Man regis poetė pataiko į vieną giliausių žmogaus ilgesių. Sociologai sako, kad Vakarų žmonės susvetimėjo. Net ir modernios priemonės, socialiniai tinklai ne visada padeda. Jie lyg ir įgalina komunikuoti su esančiais toli, bet atitolina esančius arti. Mobilų telefonų naudojimas visur ir visada, parodo viena vertus žmogiško santykio ilgesį, o kita vertus negebėjimą bendrauti tiesiogiai. Bet tai ne tik jaunosios kartos požymis. Ilgesys tikro santykio žmogaus nepalieka niekad. Pagaliau ir mūsų maldos paremtos santykiu su artimais ir kitais žmonėmis, jomis ieškome santykio ir su Dievu. Pagalvojus apie žmonių santykius, man vis prisimena vieno Suvalkijos miestelio autobusų stotelė. Lyg kryžių kalnelis iškilo rodyklės į įvairias pasaulio šalis su kilometrais iki Londono, iki Čikagos, Melburno, Dublino. Į ten išvyko to miestelio vyrai, tėvai, dukros, anūkai. Likusieji laukdami autobuso stovi po rodyklėmis lyg po kryžiais, skaito miestų pavadinimus ir ilgesingai žiūri ton pusėn. Ar ne tas pats trūkumas santykio su brangiu žmogumi?

Jau minėjau, jog Trejybė tai dieviškas santykis.

Švęsdami Trejybės iškilmę švęskime Dievo svajonę dovanoti mums tobulą santykį su pačiais savimi, su artimais ir kitais žmonėmis ir žinoma su Dievu, kuris vienas bet ne vienišas. Suprantama, jog tobuli, amžinai tvarūs santykiai įmanomi tik perkeistame pasaulyje, bet jau čia ir dabar tegul jie skleidžiasi ir darosi vis žmoniškesni. Nes be santykio nėra ir paties žmogaus.

O su poete Kristina Lavant galime melstis ir šitaip: Ačiū tau, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia, kad esi Trejybė, nes būtent todėl ir aš nesu ir nebūsiu viena.