švč. trejybė Archives – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia https://www.jonai.lt/tag/svc-trejybe/ Mon, 07 Sep 2020 07:10:48 +0000 lt-LT hourly 1 https://www.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png švč. trejybė Archives – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia https://www.jonai.lt/tag/svc-trejybe/ 32 32 Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija https://www.jonai.lt/2019-birzelio-16-d-svc-trejybe/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=2019-birzelio-16-d-svc-trejybe Sat, 15 Jun 2019 21:00:29 +0000 http://dev.jonai.lt/?p=359 Šv. Augustino vizija kai vaikas bando perpilti jūrą į pakrantėje išsikastą duobutę. Augustinui nusistebėjus, vaikas atsakė, kad jūrą perpils greičiau, nei šis mokytas vyras supras Trejybės paslaptį. Šv. Ignaco meditacija apie Trejybę, kaip trijų klavišų darniai skambantį akordą ir aiškinimai apie tris vandens stovius: skystą, kietą – ledą ir dujas – garus. Kokie bebūtų aiškinimai, jei niekada mūsų protui neatsakys, kaip vienas Dievas yra trejybė. Pagaliau pati sąvoka Trejybė yra žmonių sugalvota. Todėl, manau, turiu pradėti kukliai priimdamas, jog Trejybėje vienas Dievas yra didelė paslaptis. Gali atrodyti, kad ši paslaptis mūsų tikėjimą tik daro dar painesnį. Ji kalba apie tokį Dievo slėpinį, kurio protu nei aiškiai įžvelgti, nei pilnai suvokti neįstengiame. Ar nepakaktų tikėti Dievu – dievybe, kosmine galia, likimu ar šiaip kuo nors didesniu už mus? Kam dar galvą sukti apie Dievą ir dar Trejybėje vieną. Kai kas galbūt taip ir tiki, tik ar tai yra krikščionių tikėjimas? Šalia ko kita, man atrodo, kad šia švente Bažnyčia kviečia klausti kokį Dievą iš tikrųjų tikime? Kviečia pasitikrinti, ar jis yra tas, kurį skelbė Jėzus, ar mūsų pačių sugalvotas, susikurtas pagal save, poreikį, situaciją? Pirmame Jono laiške skaitome – Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas jame. Galime sakyti, kad šie Jono žodžiai gražiai išsako mūsų krikščioniško tikėjimo apie Dievą esmę. Mažiausiai tikėtina, kad suklysime sakydami, kad Dievas yra meilė, visuotinė ir konkreti mums kiekvienam. Aš esu tik todėl, kad Dievas manęs norėjo, nori ir norės per amžius. Mes kuriame ar perkame daiktus, nes mums jų reikia dėl kokios nors priežasties. Mes gimėme, nes tėvai norėjo sūnaus ar dukros, o Dievas pirmiausia norėjo ir nori manęs. Be sąlygų, be apribojimų, nepaisant mano klaidų, nuodėmių ir nesąmonių, jis mane myli ir mylės. Šitoks mylintis, einantis į žmogiškus santykius Dievas buvo nežinomas nei Europos antikai, nei pagonybei. Tačiau būtent šitokį Dievą skelbė Jėzus, šitokį jį tiki krikščionių bendruomenė. Ši bendruomenė Trejybės švente sako, kad Dievas nėra vienišas, nėra individualistas užsidaręs tik savyje. Jam rūpi pasaulis, visi žmonės, gyvi ir jau mirę, sveiki, gražūs, sėkmingi, ligoniai, seneliai ir vargšai, visi ir kiekvienas taip pat ir mes ir aš. Sakoma, kad pažintum žmogų, turi jį pamatyti trijose situacijose: lietingą niūrią dieną, kai susipainioja siūlai ar žvejybinis valas ir kai oro uoste pasimeta jo lagaminas. Todėl kviečiu klausti koks yra mano Dievas ne tik meldžiantis, ne tik bažnyčioje, bet ir gatvėje, namuose, kai sekasi ir nesiseka, kai bendrauju su mielais ir su sunkiais žmonėmis, kai skauda man ar mano artimui, kai linksma ar liūdna, kai viskas vyksta pagal planą ir kai žemė slysta iš po kojų. O baigti dera, kukliai, kaip ir pradėjau. Kiek begalvotume, bemąstytume – neperprasime Trejybės paslapties, bet gal giliau suvoksime, pajusime, nujausime, kad Dievas myli mus visus ir konkrečiai mane. Kas benutiktų.

The post Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

]]> Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija https://www.jonai.lt/svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija Sun, 22 May 2016 10:16:04 +0000 http://dev.jonai.lt/?p=713 Kiek bekalbėčiau apie Trejybėje vieną Dievą, vis tiek tai liks tikėjimo slėpinys. Apie jį tegalime kalbėti ir mąstyti tik žmogiškomis analogijomis. Viena tokių, jog Trejybė tai tobulas ir amžinai tvarus, persipinantis dieviškų asmenų meilės santykis. Mes tikime jog Dievas yra asmuo, asmenys esame ir mes. Galbūt kaip tik čia galime ieškoti sąlyčio taškų su šia švente ir Trejybe, nes ir mes esame asmenys, ir mums svarbūs santykiai, gal net labiau, nei manome. Šiandienos pamąstymui pasitelkiu vieną iškilią austrų poete. Mes žinome, jog patyčios yra blogas dalykas, su jomis kovojama vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose ir darbovietėse, o jų vis pasitaiko. Jau mokykloje patyčias kentė ir ji neįgali mergaitė. „Žiūrėkit žiūrėkit, ateina ragana“, – šaukdavo vaikai. Ji buvo neįgali. Gydytojų diagnozė – savarankiškai gyventi nepajėgi. Negalia ir ligomis nuo gimimo paženklinta ir pasmerkta gyventi toliau, kartą ji savo geriausiai draugei rašė: „Aš niekada nebuvau jauna ir niekada nė truputį patraukli“. Ji kentė kūno skausmus, ir depresiją, vėliau beveik apako, mėgino žudytis, išgyveno tikrą pasaulio atskirtį. Atrodo jog vienatvė buvo artimiausias šios didžios austrų poetės palydovas. Tai Kristina Lavant 1970 m. gavusi valstybinę Austrijos literatūros premiją. Ši poetė ginčijosi su Dievu, jį keikė ir tuo pat metu jo ilgėjosi. Ji nuolatos klausė: Ar Dievas žino apie mane? Ar Dievas žino apie mane, ar aš jam rūpiu, klausiame ir mes ir kiti, nė netardami Dievo vardo. Vis tiek visų mūsų ilgesys orių, tvarių santykių yra realus. Kristina Lavant kentusi vienatvę apie Trejybę rašo gražiai ir dramatiškai: „Atleisk man, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia. Jūs tai trejybė, o aš tokia viena“. Šitaip trūkumą santykio su kitais išreiškia poetė. O kaip santykį su kitais ar jo trūkumą išreiškiame ar užgniaužiame mes? Man regis poetė pataiko į vieną giliausių žmogaus ilgesių. Sociologai sako, kad Vakarų žmonės susvetimėjo. Net ir modernios priemonės, socialiniai tinklai ne visada padeda. Jie lyg ir įgalina komunikuoti su esančiais toli, bet atitolina esančius arti. Mobilų telefonų naudojimas visur ir visada, parodo viena vertus žmogiško santykio ilgesį, o kita vertus negebėjimą bendrauti tiesiogiai. Bet tai ne tik jaunosios kartos požymis. Ilgesys tikro santykio žmogaus nepalieka niekad. Pagaliau ir mūsų maldos paremtos santykiu su artimais ir kitais žmonėmis, jomis ieškome santykio ir su Dievu. Pagalvojus apie žmonių santykius, man vis prisimena vieno Suvalkijos miestelio autobusų stotelė. Lyg kryžių kalnelis iškilo rodyklės į įvairias pasaulio šalis su kilometrais iki Londono, iki Čikagos, Melburno, Dublino. Į ten išvyko to miestelio vyrai, tėvai, dukros, anūkai. Likusieji laukdami autobuso stovi po rodyklėmis lyg po kryžiais, skaito miestų pavadinimus ir ilgesingai žiūri ton pusėn. Ar ne tas pats trūkumas santykio su brangiu žmogumi? Jau minėjau, jog Trejybė tai dieviškas santykis. Švęsdami Trejybės iškilmę švęskime Dievo svajonę dovanoti mums tobulą santykį su pačiais savimi, su artimais ir kitais žmonėmis ir žinoma su Dievu, kuris vienas bet ne vienišas. Suprantama, jog tobuli, amžinai tvarūs santykiai įmanomi tik perkeistame pasaulyje, bet jau čia ir dabar tegul jie skleidžiasi ir darosi vis žmoniškesni. Nes be santykio nėra ir paties žmogaus. O su poete Kristina Lavant galime melstis ir šitaip: Ačiū tau, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia, kad esi Trejybė, nes būtent todėl ir aš nesu ir nebūsiu viena.

The post Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

]]>