Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Neturiu lengvo pamokslo, tik du nelengvus pasakojimus ir pamąstymą.

Pirmas: Jauna mergina, susilaukė vaiko su vedusiu vyru. Tuomet jai teko ištekėti už kito vyro, kad vaikas turėtų tėvą ir, kad išvengtų gėdos kaime. Dėl to jai teko kasdien kęsti alkoholiko prievartą ir būti mušamai.

Nekeista kad ji susirgo depresija ir galiausiai atėmė sau gyvybę. Gyvendama žiaurioje karo ir pokario tikrovėje, ši moteris žinojo tik vieną dalyką: atsižadėjimą ir pasiaukojimą. Ji – ir ne tik ji taip suprato meilę. Jos niekas niekada neklausė, ar ji laiminga. Ko gero ir ji niekada apie tai negalvojo. Vietoj to ji buvo pasinėrusi į kaimo gyvenimo rutiną ir ritualus. Penktadienių pamaldos, skausmingoji rožinio dalis ir žvilgsnis į kenčiančią Dievo Motiną, moterį, kuri ant kelių laiko savo mirusį sūnų, teikė paguodos jos niūriame gyvenime. Gyvenime, kurį jos sūnus – prieštaringas rašytojas Peteris Handkė kartą apibūdino kaip „beviltiškos nelaimės“ įsikūnijimą. Praėjus metams po motinos mirties, prieš 52 metus jis publikavo sukrečiantį pasakojimą „Apatiška nelaimė“. Sūnaus nuosprendis griežtas ir kartu dviprasmiškas. Pasiaukojimas dėl šeimos, jo manymu, atnešė jai tik nelaimę. Pasakojimas sukrečia, kursto pyktį, o gal ir empatiją moteriai, kurios širdyje, vos ne vos buvo galima įžiūrėti išlietą Dievo meilę.

„Tikras dalykas yra tai, kas tau nutinka“, – kartą pasakė vienas išmintingas žmogus. Ar tai gali būti tiesa? Klausia jau kelios kartos, kurios ugdomos atmesti tokias sąvokas, kaip auka ir atsidavimas. Nes jos trukdo saviraiškai ir savipildai. Atsidavimo tema buvo išstumta iš daugumos švietimo programų, kurios skatina savirealizaciją bet kokia kaina! Atsidavimas ir meilė – tarsi trukdžiai.

Vakarų žmogaus gyvenimo kokybė pagėrėjo. Tačiau nelaimingumas neišnyko, o troškimai ir noras juos įgyvendinti sustiprėjo. Kas galėjo apie tai pagalvoti?

Atrodo Vienas žmogus apie tai pagalvojo. Žymus menininkas, gimęs prieš 92 metus – Sovietų kino režisierius Andrejus Tarkovskis. Jo kūrybos credo: „Kur nėra noro aukotis, ten žmogiškumas praranda prasmę, o dvasingumas pralaimi materialinių troškimų tenkinimui“. Tačiau jis nuolat klausė, ką reiškia pasiaukojimas? Ar jis turi įgauti „beviltiškos nelaimės“ pavidalą ir reikšti susinaikinimą?

Tarkovskio filmas „Andrejus Rubliovas“, kurio ilgai nebuvo leista rodyti jo gimtojoje šalyje, sujungia visus šiuos klausimus ir netikėtai įpina juos į šiandienės šventės slėpinį.

Antrasis pasakojimas. Filme „Andrejus Rubliovas“ rodomas dramatiškas garsaus XV a. vienuolio ir ikonų rašytojo gyvenimas. Karas ir jo atneštos negandos, vienuolių tarpusavio intrigos užpildo kasdienybę, kurioje teko gyventi vienuoliui Andrejui.

„Tikras dalykas yra tai, kas tau nutinka“ – sakė vienas išminčius. Kas nutiko vienuolio ir ikonografo egzistencijai? Viskas, kas nutiko ir jo amžininkams. Visas blogis, kurį jis kasdien kentė ir kuriame pats atliko tam tikrą vaidmenį. Tačiau jo gyvenimas – kad ir koks skurdus, kupinas nepriteklių, destrukcijos ir net savidestrukcijos, – nebuvo „beviltiškos nelaimės“ įsikūnijimas. Juk jo kasdienybę formavo ne tik destruktyvi auka, kurią teologija vadina gimtosios nuodėmės padaryta žala mūsų gyvenimui, ne tik siaubinga prievarta karo, kuris savo žiaurumu panašus į šiandieninį karą Ukrainoje.

Savo filme genialusis režisierius, grumdamasis su pasiaukojimo sąvoka, uždavė esminį klausimą, kuris buvo dyglys ne tik to meto sovietiniams aparatčikams, bet ir visiems savirealizacijos garbintojams: kokia jėga galėjo įkvėpti šį vienuolį, kad žemiškojo pragaro akivaizdoje jis sukūrė bene garsiausią filoksenijos / artumo ikoną? Kas gi jam nutiko, kad ši ikona jo rankomis tapo tikra?

            Režisierius užsimena, bent jau galima taip nuspėti, kad šio talentingo vienuolio širdyje buvo išlieta Dievo meilė ir jis tai žinojo! Jis parašė ikoną, kurioje puikiai atvaizduotas šiandien švenčiamas Trejybės slėpinys. Ikoną, kuri vėlesniais amžiais atvėrė milijonų žmonių tikėjimą, sustiprino viltį ir paskatino mylėti kiekvieną dieną.

Trys dieviškieji asmenys, pavaizduoti visiškai atsidavę vienas kitam. Tik atsidavimas įkūnija tai, kas yra tikra auka. Auką paveiksle simbolizuoja taurė ant stalo, kuris primena altorių. Ši gyva atsidavimo auka nereiškia vien tik sunaikinimo! Visiškas atsidavimas kaip sėkmingo gyvenimo paslaptis, paveiksle yra dangaus slėpinys!

            Ar toks dalykas įmanomas šiame pasaulyje? Mes, krikščionys, tikime, kad taip! Poetė Kristina Lavant klausė: „Ar dangus atsiklaupia ant kelių, kai mes būname per silpni atsistoti?“ Taip, ir būtent todėl, kad Dievas yra meilė, asmenų bendruomenė, kur atsidavimas vienas kitam, įgalina gyvenimą, palaiko ir gydo, perkeisdama auką ir mirtį. Į dieviškąją meilę jis įtraukia mus visus, įskaitant visas tas moteris ir vyrus, kurių gyvenimus nutraukė „beviltiškos nelaimės“ logika. Trys dieviškieji asmenys atiduoda save mums, kurie esame per silpni, kad patys pasiektume dangų.

            Galiausiai mes negalime suprasti tokių dalykų. Tačiau galime tikėti, kad Dievo meilė išlieta į mūsų širdis. O ką kartą pasakė išminčius? „Tikra yra tai, kas tau nutinka“. Todėl šiandien švenčiame Trejybės slėpinį. Nes dėkoti ir šlovinti yra tikinčio požiūrio į dieviškąją Trejybę įsikūnijimas.