Šiandien įžengiame į didžiąją šventąją savaitę. Ją šventa padaro įvykiai, kuriuos švenčiame –  tai Jėzaus paties savęs dovanojimas mums ir už mus. Šioje šventėje visko tiek daug – tekstų, simbolių, gestų. Tad norint geriau suvokti visumą, reikia lyg žingsnį atsitraukti ir pažvelgti iš toliau. Pašventintos palmių ar kitų žolynų šakelės gali būti raktinis simbolis. Jos yra bent kažkas, ką apčiuopiamą galime turėti prieš akis šią savaitę.

Palmių šakelės, viena vertus, išreiškia džiaugsmą, kad ateina Atpirkėjas, o, kita vertus, gali reikšti ir tai, kad mes dar nevisiškai pasirengę leistis į šią šventą savaitę. Žmonės, kurie klojo palmių šakas Jėzui dar nebuvo supratę jo ir tikėjosi kitokio mesijo. Nors jų hosanna reiškė „Dieve, ateik mus išgelbėti“, ne už ilgo šauks „ant kryžiaus jį“. Šitos verbos galėtų priminti ir mūsų dvilypumą, pasiryžimų trapumą. Ir mes laikydami verbas rankose ar pasidėję ant suolų klausėme Jėzaus kančios pasakojimą. Paskui parsinešime verbas namo ir galvosime, ką gi su jomis daryti.

Vienas bendrabrolis jėzuitas sako: šiais metais nulaušiu mažą verbos šakelę ir įsidėsiu į švarko kišenę. Nulaušiu ir dvi didesnes, vieną pasidėsiu ant staliuko prie lovos, o kitą ant darbo stalo prie kompiuterio. Noriu, kad tas verbos simbolis man prakalbėtų kas kartą, kai ranką kišiu į kišenę, kai eisiu miegoti ar kelsiuosi ir kai sėsiu prie darbo stalo. Aš noriu, kad tos palmių šakelės primintų man mano maldą, „Dieve, ateik mane išgelbėti“. Bet taip pat noriu, kad jos primintų man apie mano trapumą, dvilypumą, kaip lengvai pasiduodu minios nuotaikoms ir pradedu galvoti, kad man Dievo nereikia, na, bent jau ne visada reikia, juk pats galiu susitvarkyti.

Aš noriu, kad tos verbos mane lydėtų į didįjį ketvirtadienį ir mokytų gilesnio dėkingumo Dievui už jo pasiaukojančią meilę, mokytų tarnavimo, kaip tarnavo Jėzus. Aš noriu, kad tos palmės lydėtų mane per didįjį penktadienį ir šeštadienį, kad tikrai dėkingai priimčiau Jėzaus gyvenimo dovaną už mus visus ir konkrečiai už mane. Aš noriu tas verbų šakeles turėti Velykų sekmadienį, kad prisiminčiau, jog ir mano kryžiai nešami kartu su juo vedą į prisikėlimą ir nesibaigiantį gyvenimą.

Pagaliau ištisus metus tos verbų šakelės mano kambaryje gali būti man nuolatinis priminimas apie tai, kaip labai Jis mane myli ir kaip aš noriu Jam atsiliepti, gali būti kaip malda: „Dieve ateik manęs išgelbėti“.

Įžengiame į didžiąją ir šventąją savaitę ne tik apmąstydami praeities įvykius, bet ir savo dabartį jungdami su amžina Dievo dabartimi.