2 Tes 3,7-12, Lk 21,5-19 Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 17 Nov 2025 14:33:03 +0000

Labai nesaugūs, kasdien laukiantys didžiosios katastrofos, tvirtai įsitikinę, kad yra paskutinėkarta. Tokie jie buvo Tesalonikų krikščionys. Kokia gi prasmė ką nors veikti jei pabaiga jau„stovi prie durų“, o šviesa netrukus bus užgesinta? „Viskas baigta. Visiems!“ Tokia naujiena,pertraukia kasdienius pokalbius Tesalonikuose. Nenuostabu, kad ji sparčiai plinta, nuolatkartojamas, gandas tampa neginčijama tiesa. O turinys? „Viešpaties diena čia pat!“ Kristaussugrįžimo klausimas, jei ne valandų, tai dienų reikalas. Jį jau matė čia ir ten. Ištisos grupėspasiduoda ekstazei, tik laukia ir norėtų nieko neveikti, bet būti aprūpinti, kai tik pradedagurgti pilvas. Ir, kaip visada, kita tokio entuziazmo pusė netruks pasirodyti: agresyvi,perdėtai veikli „paskutinės kartos“ laikysena. Ir štai pasirodo laiškas. O siuntėjas? Pats apaštalas Paulius! Didesnio ir patikimesnioautoriteto nė būti negali. „Melagienos!“ Piktai rašo apaštalas Paulius Tesalonikų bendruomenei. Nusiraminkite!Netikėkite gandais, sensacijomis ir panikos kurstymu. Nepaverskite melo tiesa. Betsvarbiausia – nusiraminkite imkitės darbo, nes valgyti, tai norite. Evangelijos apokaliptinė nuotaika – kalbos apie marus ir karus, žemės drebėjimus irpersekiojimus – ir tada… visai kasdieniškas apaštalo Pauliaus mokymas raginantis rūpintiskasdieniu gyvenimu ir darbu. Šie du tekstai yra susiję. Laiško turinys jau reaguoja į situaciją,aprašytą Evangelijų apokaliptiniuose pasakojimuose. Bendruomenė, klaidingai supratusi jųprasmę, pasiduoda apokaliptinei karštinei. O Paulius ją grąžina į tikrovės žemę. Bažnyčia liturginių metų pabaigoje skaito tas Evangelijų ištraukas, kuriose vyraujaapokaliptinė nuotaika. Kam to reikia? Ar ji nori kelti baimę, kaip nuolat baksnoja Bažnyčioskritikai? Ar nori priminti baudžiantį Dievą, kuris esą netrukus sunaikins pasaulį? Bet juk nuoatominės bombos numetimo žmonija turėjo suprasti, kad apokaliptiniam scenarijui paleistiDievo nereikia – pakanka žmogus. Tačiau ar tuo viskas apie Dievą pasakyta? Klimato kaitos, karų ir pandemijų grėsmė daugeliui kelia baimę, net paniką – nes atrodo, kadpabaiga jau čia pat. Tačiau bibline tradicija grįstam tikėjimui žinia apie pasaulio pabaigąnėra naujiena. Pasaulis yra ribotas, o istorija kada nors pasibaigs. Šis ribotumo suvokimassuteikia ir ramybę, ir norą veikti. Martynui Liuteriui priskiriama garsi frazė: „Net jeižinočiau, kad rytoj pasaulis baigsis, šiandien dar pasodinčiau obelį.“ Žinoti, kad pasaulis – Dievo rankose, ir dėl to daryti, kas geriausia, yra krikščioniško gyvenimo esmė mūsųlaikiniame pasaulyje.Tačiau mūsų pasaulis, regis, išsivadavo iš „Dievo globojančių rankų“ – jis prarado tikėjimąir viltį, kurie šiuos žodžius pateisintų, ir vis labiau perima „paskutinės kartos“ mąstyseną.Koks gi yra biblinės apokaliptinės pamokos tikslas? Pirmiausia – atverti akis realiai egzistuojančiam pavojui. Visi tikrieji pranašai, taip pat irJėzus, – nors kalbėdami savo laikmečio kalba – mus jautrina dėl mūsų pačių gyvenimo irveiksmų pasekmių. Šiuo požiūriu jie sutampa su šiuolaikiniais diagnostais, mokslininkais iretiškai mąstančiais politikais. Tačiau šie, jei būtų sąžiningi, turėtų pripažinti: žmogus,atsisakęs Dievo, anaiptol neišsivadavo iš baimių. Antra – Dievas nėra nei būsimos katastrofos autorius, nei jos priežastis, tačiau ir nestovinuošalyje. Jis lydi mus, net ir (arba būtent) katastrofos metu. Jis gelbsti – net per mirtį,išlaisvina mus savo buvimu iš „paskutinės kartos“ ideologijos, tiek iš visagalybės fantazijųtiek ir iš pasyvumo ar abuojumo būsenų. Bažnyčios apokaliptinių tekstų skelbimas nori mus nuvesti ten pat, kur apaštalas Pauliusnuvedė sutrikusią Tesalonikų bendruomenę: likite tikrovėje! Gyvenkite krikščioniškai vertągyvenimą – o šiandien, karų, pandemijų ir klimato kaitos keliamų baimių laikais, reiškia:įsitraukite, imkitės prideramų atsakomybių. Bet saugokitės „paskutinės kartos“ ideologijospagundų. Nes nors šis pasaulis yra laikinas ir kada nors pasibaigs, niekas, išskyrus patįDievą, nežino nei dienos, nei valandos. Ilgai kalbėjai kunige, o ką išsinešti, galbūt mintyse jau kirba paklausi? Ramybę! Išsineštitikinčio žmogaus ramybę, kuri spinduliuoja viltį ir sustiprina kasdienį įsitraukimą. Nes, kaipsakydavo mūsų močiutės: „Giliau nei į Dievo rankas nenukrisi.“ Ši išmintis joms suteikėdaugiau gyvenimo kokybės nei „paskutinės kartos“ mąstysena. Ir dar.Jei kiltų baimė ar nerimas, kad rytojus neateis, dar šiandien pasodink obelį – kas tai bebūtų.

The post 2 Tes 3,7-12, Lk 21,5-19 Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Krikščioniška ramybė Archives – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

2 Tes 3,7-12, Lk 21,5-19 Vidmanto Šimkūno, SJ homilija