Labai nesaugūs, kasdien laukiantys didžiosios katastrofos, tvirtai įsitikinę, kad yra paskutinė
karta. Tokie jie buvo Tesalonikų krikščionys. Kokia gi prasmė ką nors veikti jei pabaiga jau
„stovi prie durų“, o šviesa netrukus bus užgesinta? „Viskas baigta. Visiems!“ Tokia naujiena,
pertraukia kasdienius pokalbius Tesalonikuose. Nenuostabu, kad ji sparčiai plinta, nuolat
kartojamas, gandas tampa neginčijama tiesa. O turinys? „Viešpaties diena čia pat!“ Kristaus
sugrįžimo klausimas, jei ne valandų, tai dienų reikalas. Jį jau matė čia ir ten. Ištisos grupės
pasiduoda ekstazei, tik laukia ir norėtų nieko neveikti, bet būti aprūpinti, kai tik pradeda
gurgti pilvas. Ir, kaip visada, kita tokio entuziazmo pusė netruks pasirodyti: agresyvi,
perdėtai veikli „paskutinės kartos“ laikysena.

Ir štai pasirodo laiškas. O siuntėjas? Pats apaštalas Paulius! Didesnio ir patikimesnio
autoriteto nė būti negali.

„Melagienos!“ Piktai rašo apaštalas Paulius Tesalonikų bendruomenei. Nusiraminkite!
Netikėkite gandais, sensacijomis ir panikos kurstymu. Nepaverskite melo tiesa. Bet
svarbiausia – nusiraminkite imkitės darbo, nes valgyti, tai norite.

Evangelijos apokaliptinė nuotaika – kalbos apie marus ir karus, žemės drebėjimus ir
persekiojimus – ir tada… visai kasdieniškas apaštalo Pauliaus mokymas raginantis rūpintis
kasdieniu gyvenimu ir darbu. Šie du tekstai yra susiję. Laiško turinys jau reaguoja į situaciją,
aprašytą Evangelijų apokaliptiniuose pasakojimuose. Bendruomenė, klaidingai supratusi jų
prasmę, pasiduoda apokaliptinei karštinei. O Paulius ją grąžina į tikrovės žemę.

Bažnyčia liturginių metų pabaigoje skaito tas Evangelijų ištraukas, kuriose vyrauja
apokaliptinė nuotaika. Kam to reikia? Ar ji nori kelti baimę, kaip nuolat baksnoja Bažnyčios
kritikai? Ar nori priminti baudžiantį Dievą, kuris esą netrukus sunaikins pasaulį? Bet juk nuo
atominės bombos numetimo žmonija turėjo suprasti, kad apokaliptiniam scenarijui paleisti
Dievo nereikia – pakanka žmogus. Tačiau ar tuo viskas apie Dievą pasakyta?

Klimato kaitos, karų ir pandemijų grėsmė daugeliui kelia baimę, net paniką – nes atrodo, kad
pabaiga jau čia pat. Tačiau bibline tradicija grįstam tikėjimui žinia apie pasaulio pabaigą
nėra naujiena. Pasaulis yra ribotas, o istorija kada nors pasibaigs. Šis ribotumo suvokimas
suteikia ir ramybę, ir norą veikti. Martynui Liuteriui priskiriama garsi frazė: „Net jei
žinočiau, kad rytoj pasaulis baigsis, šiandien dar pasodinčiau obelį.“ Žinoti, kad pasaulis –

Dievo rankose, ir dėl to daryti, kas geriausia, yra krikščioniško gyvenimo esmė mūsų
laikiniame pasaulyje.
Tačiau mūsų pasaulis, regis, išsivadavo iš „Dievo globojančių rankų“ – jis prarado tikėjimą
ir viltį, kurie šiuos žodžius pateisintų, ir vis labiau perima „paskutinės kartos“ mąstyseną.
Koks gi yra biblinės apokaliptinės pamokos tikslas?

Pirmiausia – atverti akis realiai egzistuojančiam pavojui. Visi tikrieji pranašai, taip pat ir
Jėzus, – nors kalbėdami savo laikmečio kalba – mus jautrina dėl mūsų pačių gyvenimo ir
veiksmų pasekmių. Šiuo požiūriu jie sutampa su šiuolaikiniais diagnostais, mokslininkais ir
etiškai mąstančiais politikais. Tačiau šie, jei būtų sąžiningi, turėtų pripažinti: žmogus,
atsisakęs Dievo, anaiptol neišsivadavo iš baimių.

Antra – Dievas nėra nei būsimos katastrofos autorius, nei jos priežastis, tačiau ir nestovi
nuošalyje. Jis lydi mus, net ir (arba būtent) katastrofos metu. Jis gelbsti – net per mirtį,
išlaisvina mus savo buvimu iš „paskutinės kartos“ ideologijos, tiek iš visagalybės fantazijų
tiek ir iš pasyvumo ar abuojumo būsenų.

Bažnyčios apokaliptinių tekstų skelbimas nori mus nuvesti ten pat, kur apaštalas Paulius
nuvedė sutrikusią Tesalonikų bendruomenę: likite tikrovėje! Gyvenkite krikščioniškai vertą
gyvenimą – o šiandien, karų, pandemijų ir klimato kaitos keliamų baimių laikais, reiškia:
įsitraukite, imkitės prideramų atsakomybių. Bet saugokitės „paskutinės kartos“ ideologijos
pagundų. Nes nors šis pasaulis yra laikinas ir kada nors pasibaigs, niekas, išskyrus patį
Dievą, nežino nei dienos, nei valandos.

Ilgai kalbėjai kunige, o ką išsinešti, galbūt mintyse jau kirba paklausi? Ramybę! Išsinešti
tikinčio žmogaus ramybę, kuri spinduliuoja viltį ir sustiprina kasdienį įsitraukimą. Nes, kaip
sakydavo mūsų močiutės: „Giliau nei į Dievo rankas nenukrisi.“ Ši išmintis joms suteikė
daugiau gyvenimo kokybės nei „paskutinės kartos“ mąstysena.

Ir dar.
Jei kiltų baimė ar nerimas, kad rytojus neateis, dar šiandien pasodink obelį – kas tai bebūtų.