Homilija Archives – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

Viskas paruošta. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 12 Oct 2026 06:10:08 +0000

Sekmadienio Evangelija: Mt 22,1–14 Vestuvės – viena gražiausių švenčių, kai švenčiama patirtis būti mylimam ir mylėti. Šią vasarą mūsų bažnyčioje vyko 45 santuokos. Vienos labai iškilmingos ir prabangios, kitos kuklesnės ir paprastesnės, bet visos ypatingos, nes sąmoningai ar nesąmoningai jose švenčiamas gyvenimo džiaugsmas. Vestuvių šventėje daug kas tai išreiškia: brangių žmonių dalyvavimas, jaunųjų ir svečių apranga, gėlės, apeigos bažnyčioje, muzika, pakili nuotaika ateities svajonės ir lūkesčiai, vaišės ir linkėjimai ir t.t. Jėzus Dievo karalystę aiškina daugybe vaizdinių ir palyginimų: ji yra kaip garstyčios grūdas, kaip raugas, kaip paslėptas lobis lauke, kaip perlas. O šiandien jis pateikia vestuvių vaizdinį. Dievo karalystė, Dievo buvimas yra kaip vestuvės. Tai reiškia gilų laimės jausmą, tai reiškia patirtį būti mylimam ir mylėti. Jėzus nenustoja kartoti, kad Dievo karalystė yra arti, ji kažkaip jau yra čia, tarp mūsų, nors dar ne savo pilnatve, bet tikrai. Kartais mes jau trumpam įžengiame į tą karališką vestuvių salę arba bent jau pažvelgiame pro rakto skylutę ir nujaučiame šiek tiek to spindesio ir džiaugsmo, kurie mūsų ten laukia. Tai gali nutikti maldoje, rekolekcijose, kai sugebu pamiršti save, atsiduoti į Dievo rankas, patirti, kaip Jis mane myli ir kaip aš myliu. Šiandien man svarbi evangelijos žinia – Dievas turi vestuvių žavesį. Tačiau girdėtame evangelijos pasakojime yra dar daugiau. Jame pasirodo įvairūs personažai, ir kartais aš atpažįstu save viename ar kitame iš jų. (1) Kartais esu kaip tas žmogus, kuris, nors ir pakviestas į vestuves, bet ten neina. Žinau, kad Dievas yra tik vienos maldos atstumu nuo manęs, bet randu pasiteisinimų: „Turiu dar tiek daug ką nuveikti: turiu atsakyti į el. laiškus. Turiu išbandyti savo naują kompiuterį. Norėčiau dar panaršyti internete. Be to, esu per daug pavargęs. Trumpai tariant: aš esu pavargęs ir tiesiog neturiu laiko.“ (2) Kartais esu kaip tas žmogus, kuris nors ir eina į vestuves, bet neturi tinkamų vestuvinių drabužių. Tie auksiniai, žali ir raudoni drabužiai, tas tikėjimo, vilties ir meilės apdaras tada atrodo tarsi išnykęs. Vietoj to manyje pasireiškia polinkiai į nepasitikėjimą, beviltiškumą ir pyktį ant pasaulio ir ant savęs: nuotaikos, kurias Ignacas Lojola vadina „nepaguoda“. Tai yra tamsos, užsisklendimo savyje, baimės patirtis. Gal tokiais momentais man reikia pagalbos iš šalies, savų žmonių, gero draugo palaikymo, to kuris parodytų naujos prasmės ryte keltis iš lovos. (3) Galiausiai kartais aš esu tarsi tas, kuris kviečia į vestuves: tas, kuris stovi žmonių keliuose, jų sankryžose ir kryžkelėse; tas, kuris nenusibosta džiaugsmo ir sielvarto akimirkomis ir padeda atverti kelius į patirtį, leidžiančią pajusti žavų ir galiausiai laimę teikiantį Dievo buvimą. Mano studijų draugas austrų jėzuitas filosofijos profesorius Bruno Niederbacher, SJ kartą pakvietė keletą studentų meditacijos maldai namų koplyčioje ir juos palydėjo. Jis pamokė elementariausių dalykų, kaip nurimti, būti čia ir dabar, kaip su visu savo kūnu, siela ir mintimis, tiesiog būti Dievo akivaizdoje. Mokė įsivaizduoti ir įsijausti į biblinę sceną, tartum pats būtum jos dalyvis. Ir paliko laiko individualiai medituoti. Paskui pokalbių rate jis buvo maloniai nustebęs kai iš studentų išgirdo, kaip mielai, ramiai ir šviesiai jie išgyveno šią meditaciją: tą įsiklausymą, įsijautimą į Dievo buvimą, tarsi subtilų džiaugsmą įžengiant į vestuvių salę. Jis sako: “Labiausiai norėčiau būti tokiu vestuvių šaukliu, kuris džiaugsmingai galėtų pasakyti: „Viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“ Aš irgi norėčiau būti tokiu šaukliu šią savaitę, nors vienam žmogui. Gal norėtų ir dar kuris nors iš jūsų.

The post Viskas paruošta. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Su Dangaus karalyste šiandien viskas yra labai keista. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 12 Oct 2026 05:53:51 +0000

Sekmadienio Evangelija: Mt 22,1-14 Evangelijoje viena keistenybė seka kitą? Įsivaizduokite, kad esate pakviesti į vestuves, bet nenorite ten eiti. Taigi atsisakote ir pateikiate kokią nors priežastį. Tačiau tėvas, organizuojantis vestuves, yra atkaklus, užsispyręs žmogus, netgi toks įkyrus, kad vestuvių dieną jo tarnai stovi prie jūsų durų ir sako – vaišės paruoštos ir jūs turite eiti. Tai tikrai keista. Kuris nuotakos ar jaunikio tėvas būtų toks įkyrus ir taip pasielgtų? Bet, tarkime, jei taip ir būtų: ar sumuštumėte pasiuntinius ar ateitų mintis juos nužudyti? Galima gi juos tiesiog išprašyti, kam žudyti. Keistenybės tuo dar nesibaigia. Taip įžeistas nuotakos ar jaunikio tėvas dabar siunčia savo kariuomenę, sakykime – smogikų būrį, – nužudo savo pasiuntinių žudikus ir nusiaubia jų namus. Keista ir tai, kad šis žygis, vyksta taip greitai, kad puotos maistas vis dar yra paruoštas ir skanus – ir dabar tėvas kviečia visus, kuriuos sutinka gatvėje. Greičiau būtų galima tikėtis, kad jei nepavyko didelės vestuvės, tai bus bent šeimos šventė; o maisto likučius vėliau būtų galima atiduoti vargšams. Bet ne, kviečiami visi: vargšai ir turtingieji, geri ir blogi, pamaldūs ir ne. Visi turi ateiti – ir jie ateina. Galiausiai tėvas apžiūri svečius ir pastebi vieną be vestuvių drabužio – iš kur gi jam jį turėti, juk jis buvo ką tik paimtas tiesiai iš gatvės. Tačiau tėvą tai taip suerzina, kad jis liepia vargšą surišti ir išmesti ne tik iš vestuvių salės, bet ir į tolimiausią tamsą. Dar kyla klausimai: Ar tas tėvas iš tikrųjų yra nuotakos, ar jaunikio tėvas? O kur gi patys jaunieji? Kas ten tuokiasi ir kodėl jaunavedžiai visai nepasirodo? Bet Jėzus sako, kad iš šio keistenybių rinkinuko, turėtume ko nors pasimokyti apie Dangaus karalystę. Man atrodo, kad šioje parabolėje nuolat keičiasi perspektyva. Yra Jėzaus perspektyva, kuri parodo, kaip jis mato savo Tėvą; tada staiga, pereinama į tų žmonių perspektyva, kurie nenori pripažinti gailestingo Tėvo, kurie suvokia Dievą kaip smurtingą valdovą ir todėl tampa Jėzaus priešais. Viskas prasideda tuo, kad Tėvas kviečia žmones į vestuves, į savo karalystę, bet jie neateina. Jie turi svarbesnių reikalų. Dievo kvietimas nėra toks, kad – „Jei neturi ką veikti, tai užsuk.“ Kvietėjas įsitikinęs, kad kvietimas gyvybiškai svarbus, todėl jis yra toks atkaklus. Jis nori mus pažadinti iš kasdienybės rutinos, kad mes vestuvių pokylį pastatytume į pirmąją vietą, o tai, reiškia, kad turime žmones pastatyti aukščiau už savo pačių interesus tokius, kaip pelno siekimas, renginių organizavimas, sekėjų skaičius, karjera ar rinkimų laimėjimas. Iš pakviestųjų perspektyvos tai atrodo ne kaip kvietimas į vestuves, o kaip laisvę atimantis įsakymas prisiimti įsipareigojimą. Todėl jie taip atkakliai priešinasi. Keista tai, kad pakviestieji nesupranta, jog patys save klaidina. Juk Viešpats elgiasi visiškai kitaip. Žvelgiant iš Jėzaus Tėvo perspektyvos, Dievas kviečia visus. Tačiau kaip įtikinti žmones, kad jie nėra kviečiami kažką nuveikti, o pakvietimą priimti, kaip dovaną. Vėl keičiasi perspektyva. Nėra lengva pripažinti ir patikėti, kad tau tiesiog dovanojama. Neduoda ramybės gajus įsitikinimas, kad reikia kažką nuveikti, kad būtų leista priklausyti, kad taptum vertas – net jei tai būtų tik padorus drabužis. Kur kas lengviau galvoti – kas jo neturi, bus išmestas. Vėlgi sakyčiau, kad ne Jėzaus Tėvas išmeta iš vestuvių salės kasdieniniais drabužiais apsirengusįjį, o tie, kurie negali patikėti, kad tikrai kiekvienas yra pakviestas, neatsižvelgiant į jo nuopelnus. Taip jie išmeta vyrą be šventinio drabužio, nes nelaiko jo vertu, ir dar save įtikina, kad taip daro karalius. Tačiau ar galima pagrįsti tokį palyginimo aiškinimą? Manau, kad taip, nes būtent tai ir atsitiko Jėzui. Pamaldūs žmonės, religiniai vadovai, pasmerkė jį kaip piktžodžiautoją Dievui ir nužudė – ir dar jie manė, kad taip vykdo Dievo valią. Tačiau yra atvirkščiai. Jėzus, tas atstumtasis, yra jaunikis, kuris kitų svečių akimis buvo per menkai apsirengęs ir todėl buvo išmestas iš savo paties vestuvių. Taigi Dangaus karalystė yra tarsi nuolatinis gailestingas ir maloningas Dievo kvietimas, kurį nesupratingi žmonės nuolat laiko negailestingu ir smurtingu reikalavimu. O jų priešiška pozicija netgi virsta smurtu, už kurį jie apkaltina Dievą. Jėzus pasinaudojo savo išvarymu kaip proga melstis už apakintus žmones, kad jiems būtų atleista, ir taip sudarė sąlygas, kad jie ir toliau būtų kviečiami į vestuvių pokylį. Nėra nė ženklo apie Dievo smogikų būrį. Gailestingas Tėvas prikelia nužudytą Jaunikį – Jėzų ir šventę palieka atvirą visiems. Ir paskutinė keistenybė. Daug pašauktų, bet maža išrinktų. Ką tai reiškia? Aš pasakyčiau: visi yra pašaukti ir pakviesti, bet nedaugelis supranta ir gyvena pagal tai, kad šiai vestuvių puotai nereikia jokių nuopelnų įrodymų. Išrinktieji, tai tie, kurie stengiasi priimti Jėzaus gyvenimo būdą ir elgtis kaip jis. Visi kiti kovoja su savo pačių pasipriešinimu – bet ir jie yra pakviesti. Kiekvieną sekmadienį išpažįstame šventųjų bendravimą, o tai reiškia, kad išrinktieji užtaria juos pas karalių, todėl jie – mes visi – turime viltį.

The post Su Dangaus karalyste šiandien viskas yra labai keista. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Vynuogyno nuomininkų palyginimas. Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Nerijussl — Mon, 05 Oct 2026 06:54:48 +0000

Sekmadienio Evangelija (Mt 21, 33-44) Trys vyrai išėjo medžioti. Pirmasis buvo teisės profesorius, antrasis – apeliacinio teismo teisėjas, trečiasis – apylinkės teisėjas. Staiga virš jų praskrido paukštis. Profesorius pakėlė šautuvą, ilgai stebėjo paukštį ir tarė: – Reikia įsitikinti ar tai tikrai antis? Tada iššovė – nepataikė. Netrukus praskrido kitas paukštis. Apeliacinio teismo teisėjas pažvelgė į jį ir sako: – Mūsų praktikoje tokiais atvejais laikoma, kad tai greičiausiai yra antis. Jis iššovė – taip pat nepataikė. Pagaliau trečiasis pamatė paukštį, pakėlė šautuvą, iššovė ir pataikė. Paskui pažvelgė į nukritusį paukštį ir tyliai pasakė: – Tikiuosi, kad tai buvo antis. Iš pirmo žvilgsnio istorija juokinga, bet ji pasako kai ką rimto apie mus. Mes mėgstame greitai nuspręsti: žinau, kas kaltas; žinau, kas teisus; žinau, ką su juo reikia padaryti. Tačiau kartais, kai iššauname savo pirmąjį „nuosprendį“, vėliau suprantame, kad dar nežinojome visos istorijos. Atrodo, kad Jėzui provokacija pavyko. Į klausimą, ką dabar vynuogyno savininkas darys su nusikaltėliais, žudikais nuomininkais, klausytojai reagavo taip, kaip to reikalauja sveikas protas. Pasipiktinę nuomininkų elgesiu, jie reikalavo ne tik nutraukti nuomos sutartį, bet ir nubausti tuos, kurie toli peržengė raudoną liniją. Jei nenorime, kad savanaudiškumas imtų viršų, tai normų, įstatymų pažeidimai turi turėti pasekmes. Nusikaltęs turi būti teisingai nubaustas, geriausia – tuoj pat. Priešingu atveju bendruomenės gyvenimas anksčiau ar vėliau baigsis chaosu ir smurtu. Panašią mintį girdėjome ir pirmame skaitinyje. Izaijas, turėdamas nemažai sveiko proto, yra tarsi realpolitikos atstovas. Tačiau ar viskas taip paprasta? Gal bus šiek tiek painu, bet pamėginkime leistis į nedidelę egzegetinę kelionę, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę. Morkaus ir Luko dramatiški šio įvykio pasakojimai mus galbūt dar labiau suglumins. Morkaus tekste Jėzus sako, kad vynuogyno savininkas nužudys nedorus nuomininkus ir vėl išnuomos vynuogyną. Atrodo čia Jėzus tampa, sveiko proto atstovu. Jis, kaip ir kiekvienas normaliai mąstantis žmogus tikisi, kad piktadarybės turės pasekmių. Luko evangelijoje situacija dar painesnė, nes klausytojai į Jėzaus pasakymą – ko nusipelnė nedorėliai nuomininkai, sureaguoja replika „Neduok Dieve“. Susidaro įspūdis, kad tiek pas Morkų, tiek pas Luką – Jėzus pasirodo kaip griežtas realistas. Nulinė toleranciją, kai peržengiama „raudona linija“, nusikaltęs turi sulaukti bausmės. Bet kyla klausimas: Ar nuosekli etika su pasekmėmis yra Dievo žodžio esmė? Krikščioniams dramatiškas „piktųjų nuomininkų“ istorijos tęsinys suteikia naujų įžvalgų ir motyvuoja elgtis netgi „priešingai sveikai logikai“. Nes Jėzaus likimas paneigia jo paties žodžius – bent jau tuos, kuriuos jam į lūpas įdėjo Morkus ir Lukas. Jėzaus nužudymas nesukėlė tų pasekmių, kurias prognozavo jo šiandienos klausytojai, o pagal Morkaus ir Luko versiją – net Jėzus pats. Dangiškasis Tėvas neišžudė savo Sūnaus žudikų, nenubaudė tų, kurie jį šmeižė, atmetė ir nukryžiavo. Jis net nenusisuko nuo jų – kaip jam tikriausiai būtų pataręs pranašas Izaijas. Dangiškasis Tėvas, prikėlė Jėzų ir pasiuntė su susitaikinimo žodžiu pas tuos, kurie įstrigo savo godume, saviapgaulėje ir meluose, netgi savo žudymo troškimuose. Šiuo žingsniu pats Dievas peržengė sveiko proto ribas. Nes Jis šiems žmonėms atleido ir suteikė galimybę naujai pradžiai. Šiame kontekste veikia išskirtinai dieviškoji kūrybinė jėga ir dieviškas besąlygiškas atleidimas. Ji veikia visur ten, kur žmonės nusikalsta, nesvarbu, kokia kaltė ir kokia aklavietė. Ar tai reiškia, kad Dievas savo gailestingumu išstūmė iš pasaulio sveiko proto logiką ir tam tikra prasme pakeitė etinį rimtumą bei prievolę prisiimti atsakomybę? Ne! Šiuo atžvilgiu mums padeda šiandienos Evangelija. Ji nubrėžia ribą tarp Jėzaus, uždavusio klausimą, ir klausytojų atsakymo. Tarsi Jėzus norėtų tiesiog pasakyti, kad yra skirtumas tarp žmonių reakcijų ir dangiškojo Tėvo reakcijų. Būtent todėl Jėzus kalba apie stebuklą, kurį Dievas atliks, kai „atmestą akmenį“ pavers naujos kultūros kertiniu akmeniu. Naujoji kultūra, kurią įmanoma sukurti dėl Kristaus likimo, dėl jo kaip kertinio akmens vaidmens, turi milžinišką kainą. Tai, žinoma, pirmiausia yra etinio ir politinio rimtumo bei sąžiningumo kaina, kurią turime sumokėti mes visi! Tačiau visų pirma tai yra pasiaukojimo artimiesiems, net tiems, kurių nemėgstame kaina. Ji veda į susitaikymą, į naują gyvenimą! Mes nepajėgūs sumokėti šios kainos be kūrybinės Dievo Dvasios pagalbos. Laimei Dievas dosnus ją dovanoti. Šalia atsakomybės už patikėtus dalykus, Evangelija mane moko ir kuklumo, prieš ištariant savo galutinį nuosprendį kitam žmogui, palikti vietos Dievo gailestingumui ir netikėtai naujos pradžios galimybei.Juk paskutinis žodis priklauso ne mūsų teismui, bet Dievui, kuris atmestą akmenį padaro kertiniu ir net iš sudužusio gyvenimo gali pastatyti kažką naujo. Kituose, manyje taip pat.

The post Vynuogyno nuomininkų palyginimas. Vidmanto Šimkūno SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 14 Sep 2026 06:36:57 +0000

Pgl. Rom 14,7-9 Apaštalas Paulius šiandien pasako žodžius, kuriuos lengva išgirsti, bet ne taip lengva iš tikrųjų priimti: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. O kam gi gyvename, jeigu ne sau? Juk nuo pat ryto gyvename savo gyvenimą, turime savo rūpesčius, savo planus, savo džiaugsmus, savo nuovargį. Net tikėjimą vadiname „mano tikėjimu“, „mano santykiu su Dievu“. Tačiau Paulius tarsi ištraukia mus iš šio uždaro rato. Jis sako: tu nesi savo gyvenimo centras ir viešpats. Tai labai prieštarauja mūsų kultūrai. Šį prieštaravimą vienas Amerikietis vyskupas parodo kalbėdamas apie aktyvią eutanaziją. Jis sako, kad už jos slypi nuostata: „Mano gyvenimas, mano mirtis, mano sprendimas ir mano pasirinkimas“. Nebūtų lengva surasti labiau prieštaraujantį teiginį Pauliui ir krikščionybei. „Ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties.“ Nors ir sakome mano Dieve, bet ne Dievas priklauso mums, o mes Dievui. Gal matėte 2012 metų Ang Lee filmą „Pi gyvenimas“. Ten yra tokia scena, kai nuskendus laivui berniukas Pi atsiduria gelbėjimosi valtyje. Gal prisimenate, kas dar su juo buvo valtyje? Orangutangė, zebras, hiena ir Bengalijos tigras. Galiausiai valtyje liko tik berniukas ir tigras. Kai kilo baisi audra, Pi iškėlė rankas ir meldėsi. Jis nepriekaištavo Dievui, kad čia atsidūrė, neprašė maisto, neprašė išgelbėti. Jo malda buvo nuostabi: „Dieve, aš esu tavo laivas“. Ką daugiau tokioje situacijoje gali pasakyti, ar padaryti, kaip tik pasivesti Dievui. Bet prieš tai, turi būti girdėjęs, o gal ir išmėginęs patirtį – aš negyvenu sau ir sau nemirštu. Vienas austrų teologas sako: Krikščioniškoji viltis prasideda ne nuo mūsų pastangų pasiekti Dievą. Ji prasideda nuo to, kad Dievas jau yra mus pasiėmęs. Kristus nėra Viešpats tik tol, kol mums sekasi. Jis nėra Viešpats tik mūsų gražiomis gyvenimo dienomis. Jis yra Viešpats ir ten, kur mes patys jau nebesugebame nieko kontroliuoti. Gyvenime, mirtyje ir anapus mirties – Jis yra Viešpats. Gal todėl šie Pauliaus žodžiai ypač brangūs tampa žmogui, kuris jaučia savo gyvenimo trapumą. Kai žmogus supranta, kad nebegali visko padaryti, kaip anksčiau ir vis labiau reikia kitų pagalbos, ar net ir jos nepakanka, tada lieka vienas klausimas: Kuo galiu kliautis į kieno rankas galiu atsiduoti? Paulius šiandien atsako: Į Kristaus rankas. Galbūt tikėjimo branda yra būtent tai: ne viską suprasti, ne viską gebėti kontroliuoti, neklysti ir ne viską išspręsti, bet vis labiau išmokti atsiduoti Tam, kuriam priklausome. Todėl šiandien galime ne tik klausytis Pauliaus žodžių, bet juos paversti malda: Viešpatie, mano gyvenimas nėra tik mano.Mano sėkmė ir laimė nėra tik mano.Ir mano kančia nėra tik mano.Mano artimieji nėra tik mano.Ir mano mirtis nėra tik mano. Ir galų gale, kai nebeliks nieko, ko galėtume įsikibti, liks tik tai, ką Paulius šiandien taip paprastai pasako: „Esame Viešpaties.“ Ne todėl, kad buvome tobuli. Ne todėl, kad viską supratome. Ne todėl, kad niekada neklydome. Mes esame Viešpaties todėl, kad Kristus numirė ir prisikėlė dėl mūsų. Todėl mūsų gyvenimas nėra kelias į nebūtį. O į Tą, kuriam priklausome nuo pradžios iki pabaigos. Ar gyvename, ar mirštame esme Jo. Todėl ramūs ir drąsūs einame į naują savaitę.

The post Ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Atleidimo menas. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 07 Sep 2026 07:53:20 +0000

Sekmadienio Evangelija: Mt 18,15–20 Dorotis su šio sekmadienio Evangelijos žodžiu sunkiau nei bet kada. O kodėl? Nes atrodo, kad nemaža mūsų visuomenės dalis gyvena skandalais. Skandalą, žiniasklaida, pateikia kaip teisumo tarnystę. Todėl skandalų žurnalistai stengiasi atskleisti korupcijos atvejus, iškelti į viešumą stambias ir mažas žmonių nuodėmes. Skandalų medžiotojai nori sugėdinti tuos, kurie laikomi teisiais arba tik nori būti tokiais laikomi. Kito žmogaus viešas demaskavimas, kuris nesiekia paskatinti jį pasikeisti, o išversti iš jo pozicijos, nugriauti tiltus, jungiančius žmones tarpusavyje tapo populiarus, net pelningas užsiėmimas. (Sako mano profesorius). Kaip svetimai pasauliui skamba Jėzaus patarimas (Mt 18,15): „Jei tavo brolis ar sesuo nusidės, sudrausk jį ar ją akis į akį!“ Artimas turi būti tausojamas, o ne gėdinamas. Ypač jo nesėkmės akimirką! Mums sunku šiandien rimtai priimti šį Evangelijos žodį. Mūsų kultūrai ir netgi mūsų Bažnyčiai daug lengviau girdėti tolesnius teiginius, kurie teisumo problemą dar labiau sieja su atskirtimi, su ekskomunikavimu, su tiltų griovimu ir žlugusiųjų menkinimu. Šios dienos Evangelijoje Jėzus – teisumo vardan – atrodo aiškiai siūlo atskirtį. Tiesa, kaip paskutinę priemonę, bet vis dėlto! Kad ir kokie aiškūs, būtų šie sakiniai, jie vis tik turėtų mums kelti galvos skausmą. Juk – prieš girdėtą ištrauką Mato Evangelijoje yra palyginimas apie paklydusią avį. Tai nuostabi istorija apie „beprotį“ piemenį, kuris nebijo rizikuoti nei savimi, nei likusiomis 99 avimis. Jis viską pastato ant vienos kortos, tik tam, kad surastų tą vienintelę paklydusią avį ir ją parsineštų. Jo elgesyje nerandame nieko, absoliučiai nieko, kas primintų atskirties mentalitetą, jokio noro ekskomunikuoti, jokio žeminančio požiūrio į tuos, kurie nuklydo. Šis tariamas prieštaravimas tampa dar ryškesnis, jei prisimename Jėzaus požiūrį į muitininkus ir pagonis. Jis visą savo gyvenimą nuolat rūpinosi jais. O jei skaitome Mato evangeliją toliau, seka tekstas, kurį išgirsime kitą sekmadienį: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Septynis? Ne. Septyniasdešimt septynis kartus!“, – sako Jėzus ir leidžia suprasti, kad pastangos siekti teisumo negali apsiriboti vien papeikimu. Nes vargu išvengsime skandalo dvasios. Mes linkę apsimesti, kad rūpinamės teisumu, o iš tikrųjų tenkiname savo potraukį skandalams. Kaip ištrūkti iš šių spąstų? Šiandienos Evangelijos įtampas ir prieštaravimus suvokti gali padėti pasakojimas iš dykumos tėvų laikų t. y. iš pirmų Bažnyčios amžių. Jame pateikiama užuomina ir apie panašių situacijų sprendimą. Tobulumo siekiantys dykumų vienuoliai yra pasipiktinę dėl galimo skandalo. Vienas iš jų narių esą suklydo, ar nusižengė. Bent jau taip šnibžda broliai tarpusavyje. Žinoma anam negirdint. Jaunieji ir energingieji vos sugeba atsispirti pagundai nepradėję rodyti pirštu į „juodąją avį“ ir pasmerkti nuklydusįjį. Tačiau dievobaimingas uolumas teisumo klausimais reikalavo, kad būtų pasikviesti ir vyresnieji. Tikėtasi, kad jie prisijungs prie skandalo šokiruotųjų choro – tų, kurie skandalo dvasia stengėsi siekti teisumo. Jaunas, uolus vienuolis nuėjo pas seną, bet dar turintį jėgų vienuolį ir ėmė jį raginti: „Nagi, einame greičiau, visi tavęs laukia!“. Šis trumpai pamąstė. Paskui paėmė maišą, pripylė jį smėlio ir užsidėjo ant pečių. Maišas buvo skylėtas. Taigi einant smėlis po truputį byrėjo senajam vienuoliui iš paskos. „Kas vyksta, tėve? Ką tai reiškia?“, – šaukė susijaudinę teisieji. „Mano nuodėmės byra man iš paskos, o aš jų nematau, bet einu teisti svetimų nuodėmių!“ Tai išgirdę, uolieji, kurie skandalo dvasia stengėsi siekti teisumo, nuleido akis. Ir nuo tol mokėsi atleidimo meno. Teisumas neklesti skandalo atmosferoje. Teisumui, žinoma, reikalingi aiškūs žodžiai, aiškios gairės ir įstatymai. Tačiau vien jų nepakanka. Teisumui reikia meilės. Juk tai yra įstatymo išpildymas, kaip mums šiandien sako Paulius laiške romiečiams. Todėl reikalingas tiltas: nuo meilės salos, kurioje taip sunku gyventi, iki teisumo žemyninės dalies, kuri turėtų formuoti mūsų kasdienybę. Tas tiltas galėtų būti atleidimas. Jo reikia mums visiems.

The post Atleidimo menas. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 24 Aug 2026 05:37:09 +0000

Mt 16,13–20 Niekas nepadarė tokios įtakos Katalikų Bažnyčios įvaizdžiui, kaip Jėzaus žodžiai Simonui Petrui iš šiandienos Evangelijos. Ir niekas taip pat nesukėlė tiek daug ginčų bei nelaimių kaip klausimas dėl teisingo jų aiškinimo. Iki šiol Petras vaizduojamas su raktais rankoje, o girdėti žodžiai didelėmis raidėmis išrašyti Šv. Petro bazilikoje, simbolizuojančioje popiežių – Petro įpėdinį ir lūkestį mūsų ištikimybės bei klusnumo. Petro institucija turėtų suteikti orientaciją ir patikimumą pavojingais laikais. Juk Jėzus kalba apie „pragaro vartus“. Ši Petro Bažnyčia, kaip skelbia Evangelija, išliks. Kitiems šie žodžiai, pažvelgus į tikrąją popiežių ir kitų hierarchų istoriją, kurioje atsispindi visi žmonijos istorijos didingumai ir nuosmukiai, skamba kaip blogas anekdotas. Ir mes, Romos katalikai, nenorime turėti nieko bendra su Bažnyčios triumfalizmu. Nors prieš 156 metus popiežiaus įgaliojimai buvo iškelti iki aukščiausio lygio jurisdikcijos ir neklystamumo. Tad kaip skaityti šias Evangelijos eilutes? Vienintelis apaštalo vardo pakeitimas susijęs su dvigubu Jėzaus klausimu: „Kuo jūs mane laikote?“ Šį klausimą Jėzus kelia platesniame kontekste: „Kuo mane laiko žmonės?“ Evangelijoje išvardijami įvairūs atsakymai, kylantys iš Izraelio tikėjimo tradicijos: mokytojas, pranašas, atgimęs Jonas ar Elijas. Jėzus savo klausimą kreipia į visus žmones, kurie apie jį girdi. Ir šiandien atsakymuose atsispindi religinis arba nereliginis kontekstas, o teiginiai apie Jėzų visada susipina su asmeniniu gyvenimo idealu. Jėzus – socialinis revoliucionierius, išlaisvintojas, hipis, ar dar kas nors. Indijoje jis gali būti lyginamas su avataru, Afrikoje su protėviu. Tikriausiai žinome ir kitų atsakymų. Klausimą, kurį Jėzus tuomet uždavė savo mokiniams, užduoda ir mums šiandien, tiksliau sakant – man: ką atsakysiu? Negaliu tiesiog pakartoti to, ką pasakė Petras. Tikėjimas niekada nereiškia kartoti kaip papūgos. Aš turiu atsakyti asmeniškai, iš širdies taip, kad šis atsakymas išreikštų patį mano gyvenimą. Jėzus nekritikuoja žmonių atsakymų. Tad ir mano atsakymas turi teisę skambėti tarp daugybės galimų. Pastebėkime, kad šie Jėzaus žodžiai Petrui nėra vieninteliai ir ne paskutiniai. Netrukus, kai Petras mėgins atkalbėti Jėzų nuo kančios, sulauks griežčiausio pabarimo: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone“! Uola ir Šėtonas: man atrodo, kad šis prieštaravimas yra tarsi aiškinimo gidas popiežių ir Bažnyčios istorijai; bet ir nurodymas man ir mums. Taigi uola yra labai pažeidžiama, o Evangelija, per Petro, asmenį, mums pateikia mūsų pačių stiprybių ir silpnybių veidrodį. Petro gyvenimas liudija, kad ir aš visada galiu gręžtis į Dievą ir pradėti iš naujo. Juk Petras yra ne tik uola, bet ir išdavikas. Būtent šio išdavystės metu Jėzus pažvelgia į jį taip, kad atgaila tampa įmanoma. Man Petras yra uola, kuri verkia ir gali atgailauti. Būtent tai, o ne raktai ir valdžia, man yra Kristaus Bažnyčios požymis. Bendruomenėje, kuri yra pajėgi atgailauti, išpažinti kaltę ir sugebėti ištaisyti klaidas, galima rasti tikrąją Kristaus Bažnyčią, t. y. patį Jį. O ką daryti su žodžiais „surišti ir atrišti“? Jie siejami su raktų simboliu, kuriais tradicijoje buvo grindžiami bažnytinės tarnystės įgaliojimai, net nuodėmių atleidimas per išpažintį. Dar neseniai šis įgaliojimų perdavimas buvo suprantamas taip, tarsi Viešpats būtų danguje, o visus reikalus būtų perdavęs savo atstovams žemėje. Žinoma, Jis vis dar yra tabernakulyje, bet kitaip, o istorijoje Jis matomas per Bažnyčios veiklą. Man atrodo, kad toks Evangelijos supratimas yra pavojingas. Juk paskutiniai Jėzaus žodžiai Mato Evangelijoje sako: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai Jėzus sako mokiniams siųsdamas krikštyti žmones. Todėl jo pažadas skirtas ne tik jiems, bet ir visiems pakrikštytiems. Per krikštą Jėzus visiems – tau ir man pažadėjo: „Aš esu su tavimi visomis dienomis iki tavo pasaulio ir laiko pabaigos“. Todėl tikėti reiškia savo gyvenimą susieti su šiuo Jėzaus pažadu. Todėl Jėzaus pažadas Petrui nėra, skirtas vien jam. Jis skirtas jam tiek, kiek jis įkūnija Bažnyčią kaip visų tikinčiųjų bendruomenę, jos šlovę ir vargą. Juk ir mes patys rizikuojame išduoti Viešpatį, jei ne visada ir pirmiausia klausiame, kokia yra Dievo valia. Tai, kad Bažnyčioje kils ginčų dėl to, kas iš tiesų yra Dievo valia neturėtų mūsų stebinti. Jau tarp Pauliaus ir Petro buvo nesutarimų. Tačiau, Paulius žinojo, kad jo pastangos bus veltui, jei jam nepavyks rasti bendrystės su Petru (Gal 2,1-10; Apd 15,1-35). Petro tarnystė šiandieninėje Bažnyčioje, kurią prisiima Romos vyskupas, yra dovana Bažnyčios vienybei. Kita vertus, ištikimybė Petrui, neturi trukdyti mums ieškoti Dievo valios, susidaryti savo nuomonę ir ją pateikti Bažnyčiai. Tai, kad tada prasidės kova dėl teisingo kelio, yra savaime suprantama. Tačiau svarbu, kad mes ugdytume diskusijų kultūrą, kuri kitam taip pat pripažintų tą pačią dvasią, kuria mes patys vadovaujamės. Popiežius Pranciškus pasitikėjo, kad tikintieji toliau skatins Bažnyčios atsinaujinimą veikdami Bažnyčioje, o ne iš jos išeidami. Pagaliau uola, ant kurios statoma Bažnyčia, nėra sudaryta iš vienos uolienos, bet yra įdomus mišinys:

The post Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Pamąstymas su padėka Petrui ir Jėzui. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Tue, 11 Aug 2026 06:02:14 +0000

Kartais atrodo einu vandens paviršiumi kaip Petras, o kartais skęstu kaip akmuo. Bet ačiū Dievui, kad jis ateina ne tada, kai baigiasi audra, o ir per ją. Keista evangelijos pradžia. Kai minia jau buvo pasotinta, Jėzus priverčia mokinius lipti į valtį ir plaukti į kitą krantą, kol jis atleis minią ir dar pasimels. Valčiai gerokai nutolus, tarp 3 ir 6 val. nakties, jis ateina pas mokinius per bangas. Pamatę Jį, mokiniai išsigando, palaikė šmėkla. Bet Jėzus pirmas užkalbina – tai aš, nebijokite!“ Tada karštakošis Petras sako: „Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave per vandenį.“ Jėzus sako: „Eik!“ Ir Petras eina. Mes girdėjome kas nutiko vėliau. „Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave per vandenį.“ Petras prašo dviejų dalykų: vieno teisingo ir vieno klaidingo. Jis prašo eiti pas Viešpatį, ir tai yra absoliutus, tobulas kiekvieno krikščionio prašymas: „Leisk man ateiti pas Tave, ausyse skamba ir Ignaco Lojolos malda.“ Bet Petras prašo ateiti vandeniu, ir tai yra klaidinga dalis. Petrai, tu eisi pas Jėzų, bet visiškai kitaip. Tu susitiksi su Juo, bet ne stebukluose. Petras seks paskui Jėzų, bet jį trauks nebe Jo ėjimas vandeniu, o Jo ėjimas link Kalvarijos; jis seks paskui Tą, kuris moka nutildyti ne tiek vėją ir jūrą, bet viską, kas nėra meilė. Jis seks paskui Tą, kuris moka tapti artimu sužeistam Jericho samariečiui ant Jeruzalės ir ant kiekvieno takelio dulkių, o ne ant stebuklingų vandenų spindesio. „Ir jis nuėjo pas Jėzų“ – sako Evangelija. Petras eina vandeniu, nes žiūri į Jį. Paskui pamatęs stiprų vėją, išsigando: pradėjo skęsti, nes žiūrėjo į bangas. Taip ir mes: jei žiūrime į Jėzų ir į Jo žodį, žengiame pirmyn net audroje; jei žiūrime į save, į savo ribas, nuodėmes, nuoskaudas, tik sunkumus ir nesėkmes, pradedame leistis į tamsą. Aš dėkoju Petrui už šį jo labai žmogišką svyravimą tarp tikėjimo ir abejonių, tarp stebuklų ir bedugnių, už šį jo šauksmą: „Viešpatie, gelbėk mane“. Ir suprantu, kad bet kokia mano abejonė gali būti išgelbėta net ir vienu šauksmu, iššauktu naktį, audroje ar baimėje, iššauktu vėjyje, kaip Petras, iššauktu ant kryžiaus, kaip vagis. Petras parodo, kad stebuklas nėra būtinas tikėjimui, jis jo nestiprina. Garsus teologas Karlas Raneris, SJ klausia, ar pirma turi tikėti, kad pradėtum melstis ir pats atsako, pamėgink melstis ir pažiūrėk, kas bus su tavo tikėjimu. Petras eina ežero paviršiumi, kaip niekas kitas niekada nėra to daręs, ir jau abejoja. Jis patiria stebuklą, bet jo tikėjimas patiria krizę: „Viešpatie – skęstu!“ Petras abejoja ir skęsta; skęsta ir tiki: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Abejonė, tikėjimas, šauksmas. Esu dėkingas šiam žvejui už šį jo labai žmogišką svyravimą tarp didelio tikėjimo, kuris meta iššūkį audrai, ir mažo tikėjimo, kuris parodo, kad Jėzus mus pasiekia ir ten kur mūsų tikėjimo trūksta. Jis mus pasiekia ir nepriekaištauja dėl abejonių, bet ištiesia ranką, kad mus sugautų. Visiems mums linkiu ir meldžiu, kad mažo tikėjimo dienomis pajustume stiprią Dievo ranką, kurią jis nuolatos tiesia mums, kad baimės šauksmas taptų žmogaus ir jo Dievo apsikabinimu.

The post Pamąstymas su padėka Petrui ir Jėzui. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

XIV eilinis sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 06 Jul 2026 06:32:45 +0000

Sekmadienio evangelija Mt 11,25–30 Prieš 6 metus mirė vienas bendrabrolis jėzuitas. Jis buvo labiausiai asketiškas, susivaldęs, net apsimarinęs žmogus, kokį man kada nors teko sutikti. Kai kurios jo apsimarinimo praktikos be konteksto gali atrodyti mažiausiai keistos. Pvz. jam dirbant misijoje Kazachstane, parapijietis padovanojo nuostabaus skonio arbūzą tiesiog iš lysvės. Neatspėsite, ką tas jėzuitas padarė. Jis paragavęs arbūzą pasūdė, kad nebūtų toks skanus ir tik tada valgė. Tačiau, kai jis grįžo į Lietuvą ir įsigijo mobilų telefoną ir kai jo telefonas suskambo bendruomenės vakarienės metu, o jis atsiliepė ir išėjo į kitą kambarį kalbėti, aš supratau – su askeze baigta. Technologijos mus įveikė. Vienas komikas neseniai juokavo, kad šiuolaikinės informacinės technologijos iš esmės padarė daugelį dalykų pasenusiais, ypač telefonų knygas ir žmogiškąjį mandagumą. Tai pasakytina ir apie mūsų poilsį. Informacinių technologijų dėka mes turime galimybę visą dieną, kasdien susipažinti su pasaulio įvykiais ir naujienomis, ištisomis informacijos bibliotekomis. Bet kuriuo metu galime žinoti ką veikia mūsų šeimos nariai ir draugai. Ir tai atrodo gerai. Mažiau džiugina tai, kokį poveikį tie dalykai daro mūsų gyvenimui, kaip keičia mūsų lūkesčius ir atima iš mūsų paprastą gebėjimą sustoti, išjungti prietaisus ir pailsėti. Vis labiau pasinėrę į ekranus, pradedame gyventi lūkesčiu, kad privalome visą laiką būti dėmesingi viskam, kas vyksta pasaulyje ir mūsų aplinkoje. Suvoktas ar nesuvoktas lūkestis yra, kad būtume visada pasiekiami mes, kiti taip pat. Anksčiau siųsdavome laiškus, tikėdamiesi atsakymo per kelias dienas, savaites ar mėnesius. Dabar atsakymo tikimasi per kelias minutes ar valandas. Mes būname nekantrūs kitų atžvilgiu, kai šis lūkestis neišpildomas, o patys jaučiamės kalti, kai negalime jo patenkinti. Šitaip kasdien vis labiau tampame priklausomi nuo mobiliųjų telefonų, interneto ir vis labiau priverstinai juos naudojame. Daugeliui iš mūsų atrodo neįmanoma turėti laisvą dieną, jau nekalbant apie kelias savaites. Dauguma jaučiame spaudimą nuolat telefone tikrinti žinutes, elektroninius laiškus ir panašius dalykus ekrane; o mūsų artimieji, draugai ir kolegos būtent to iš mūsų ir tikisi. Atrodo atsirado nauja nuodėmė – būti nepasiekiamam. Ar sekmadienį galime išlipti iš telefonų ir kompiuterių bėgimo takelio? Jėzaus kvietimas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti… ir aš jus atgaivinsiu“ nėra kvietimas pabėgti nuo pareigų. Tai kvietimas išmokti gyventi vidine laisve, nuolankumu ir pasitikėjimu Dievu. Toks gyvenimas padeda atrasti sielos atilsį, kurio negali suteikti nei efektyvumas, nei technologijos. Šitaip galvojant ryškėja paradoksas: Viena vertus Kristaus „jungas“ yra tarsi papildoma našta. Bet jis išlaisvina iš sunkesnių naštų, religinių taip pat. Vienas amerikietis jėzuitas sako: „Jei dvasingumas mūsų neišlaisvina, religija tampa „privalėjimų“ ir „turėjimų“ našta“. Kristaus „jungas“ išlaisvina ir nuo nuolatinio skubėjimo, poreikio viską kontroliuoti ir lūkesčio visada būti pasiekiamu. Jėzaus kvietimą: „Ateik pas mane“ girdžiu kaip žinią: Ne pirmiausia pakeisk savo gyvenimą, ne pirmiausia sutvarkyk visus reikalus, atsakyk visus elektroninius laiškus ir išspręsk visas problemas. Pirmiausia ateik! Iš buvimo su Jėzumi gimsta ramybė, kuri leidžia kitaip pažvelgti į visus rūpesčius, ateinančią savaitę taip pat.

The post XIV eilinis sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Viešpaties baimė. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 22 Jun 2026 10:25:39 +0000

Pgl. Jer 20,10-13; Mt 10,26-33 Šiandien siūlosi tema – Viešpaties baimė. Bet ar nėra šventvagiška kalbėti, net galvoti apie Viešpaties baimę, ir dar po gailestingumo kongreso? Kita vertus Patarlių knyga 9,10 sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“. Atrodo, kad šį sekmadienį išblėso Velykinio džiaugsmo likučiai. Skaitiniai gana negailestingai rodo į blogio reiškinį pasaulyje ir likimą tų, kurie, ištikimi Evangelijai, bando jam pasipriešinti. Ką reiškia bijoti, ko bijoti? Buvo VI amžiaus prieš Kristų pradžia. Judo karalystė ir jos sostinė Jeruzalė buvo apimtos siaubo. Babiloniečiai, nugalėję asirus Tarsą ir Damaską žygiavo artyn. Kaip maža Judo karalystė galėtų atsilaikyti prieš tokį galingą priešą? Ką turėtų daryti karalius? Jis kreipėsi į savo patarėjus. Jie patarė jam sudaryti sutartis su pagoniškais kaimynais. Tai reikštų pasitikėti pagonimis, o ne Dievu. Jeruzalėje gyveno pranašas, kurį karalius gerbė ir laikė žmogumi, kuris žinojo tiesą ir nebijojo ją pasakyti. Tai Jeremijas. Jis karaliui pasakė, tai, ko niekas nenorėjo girdėti. Kad babiloniečiai yra Dievo tarnai, ketinantys nubausti žydų tautą už pagoniškų papročių perėmimą. Karalius turėjo vesti tautą pasitikėti Dievu, o ne pagonimis. Todėl Jeremijo nekentė karaliaus patarėjai ir ieškojo būdų juo atsikratyti. Kilo dilema ir pačiam Jeremijui. Ar pritarti karaliaus patarėjams ir išsaugoti gyvybę? Ar pabėgti iš Jeruzalės, kurią į mirtį veda jos politika? Ar liudyti Dievą ir rizikuoti? Jis nusprendė bijoti Dievo, o nebijoti žmonių. Iš pirmo žvilgsnio istorija atrodo tolima ir nelabai aktuali. Kuris protingas valstybės vadovas neieškos sąjungininkų iškilus grėsmei? Ir verslo žmonės ieško partnerių, kartais eidami į kompromisus su sąžine, kad tik jų neįveiktų konkurentai. Kad ir kaip nepopuliariai skambėtų, Biblija sako, ne su bet kuo susidėti. Pagunda beatodairiškai siekti greito rezultato, ilgainiui gali atsisukti prieš patį žmogų, net valstybę. Bijoti Dievo. Tai biblinė sąvoka, kuri dažnai suprantama klaidingai. Ji nereiškia, siaubo ar panikos, lyg Dievo turėtume bijoti, kaip bijome pikto žmogaus. Ji sako, kad turėtume gerbti Dievą, ir jo įstatymo paisyti labiau nei to, ką apie mus mano kiti. Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Tą rodo ir Jeremijo istorija. Bet galiausiai Jeremijas sako – mano byla Dievo rankose. Atrodo, kad su šiandienos Dievo žodžiu turime dorotis kiekvienas asmeniškai, kaip ir nebijoti turime kiekvienas pats. Baimė, yra vienas iš mūsų savisaugos instinktų, padedančių išgyventi. Tačiau baimė baimei nelygu. Vienaip bijome aukščio, kitaip pikto žmogaus, dar kitaip užkrečiamų ligų… tai galėtų būti vadinama racionalia baime. Drąsūs žmonės įveikia šias baimes ir atlieka savo pareigą, ar net herojiškus poelgius, ne dėl to, kad jie nejaustų baimės, o dėl to, kad pasirenka veikti taip kaip sako pareiga ar meilė. Kartais bijome to, ko nežinome – tamsos, vaiduoklių, net paprastų vorų… Tai galėtų būti neracionali baimė. Bet vis tiek ji mus veikia. Ką reiškia nebijoti, ko nebijoti? Evangelijose yra daugybė raginimų nebijoti. Angelas sako Marijai: „Nebijok, nes radai malonę pas Dievą.“, paskui Juozapui: “… nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos.“ Paskui piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą.“ Prisikėlęs Jėzus moterims sakė: „Nebijokite! Eikite ir praneškite mano broliams.“ Ir daugybė panašių raginimų. Evangelijos skaitinį persmelkia pasikartojantis refrenas: „Nebijokite“, „Nebijokite…“. Jėzus pripažįsta, kad bus daug dalykų, dėl kurių jo mokiniai bijos, tačiau stengiasi juos išmokyti atskirti tinkamą baimę nuo netinkamos. Mokiniai neturi bijoti tų persekiotojų, kurie gali nužudyti kūną, nes visa jų fizinė egzistencija yra Dievo rankose. Tai vaizdžiai paantrina vienu gražiausių palyginimų apie žvirblius, mūsų plaukus ir mus pačius. Bet paskui Jėzus sako: „…bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. Kas gali mus su kūnu ir siela įmesti į pragarą? Velnias?, mes patys?, ar Dievas? Ką tai galėtų reikšti? Šv. Rašto profesorius australas jėzuitas Brendan Byrne SJ sako: šis posakis, gali būti suprantamas įvairiai. Jis gali reikšti žmogiškąjį persekiotoją ar priešą, bet taip pat gali būti nuoroda į Dievą. Pamokslininkai mieliau vengia šios interpretacijos. Vis dėlto ji turi rimtą pagrindą būti laikoma originalia ir neturėtų būti lengvai atmesta. Tai Evangelija, kurią puikiai iliustruoja posakis, kad krikščionybė yra guodžianti, bet nepatogi. Žinia, galėtų būti ši: Tavo gyvenimo byla – Dievo rankose, todėl bijok tik vieno – prarasti santykį su Dievu, daugiau nieko nebijok!

The post Viešpaties baimė. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Švč. Jėzaus Širdis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 15 Jun 2026 07:09:49 +0000

Vasara, dera kalbėti lengvai ir trumpai, o aš noriu paliesti praeito penktadienio temą „Švč. Jėzaus širdis“, – sudėtinga ir neaiški. Ir vis tik ją švenčiame. Tad man vėl reikės jūsų dėmesio, nes išdrįstu dalintis teologine įžvalga. Jėzaus širdies vaizdas ir žinia kelia nerimą. Be to, ir religiniame kontekste ypač mūsų laikais šis vaizdas beveik niekam nereikalingas, o žinia nelabai suprantama ir neįdomi. Spėju nedaugeliui svarbu, kad 1934 ir vėl 1990 kaip tik birželio 14 d. Lietuva buvo paaukota Jėzaus Širdžiai. Spėju, ne visi žinote, o kai kas gal nė negirdėjote apie bažnytinį raginimą 9 mėnesius iš eilės, kiekvieną pirmąjį penktadienį dalyvauti Mišiose ir Jėzaus Širdies pamaldose, atlikti išpažintį ir priimti Komuniją ir kad tai susieta su dvylika Jėzaus pažadų, kurių visus vargu kas įvardintumėm. Šiandien ryžtingieji ir karjeros siekiantys žmonės nė nepagalvoja apie Jėzaus širdį. Jie ieško kitų pavyzdžių, kitų receptų ir būdų tobulėti, kad taptų dar efektyvesni, sėkmingesni. Ir „kietesni“! Išsekę ir nesėkmių patyrę žmonės ieško atpirkimo ožių ir kovoja prieš Bažnyčią, Dievą ir visą pasaulį. Taip jie išlieja savo gyvenimo nusivylimą. Tampa vis ciniškesni ir taip pat „kietesni“. Net tie, kurie eina į procesijas, prisiekia ištikimybę pasiaukojimo Jėzaus širdžiai malda, turi drąsos išpažinti tikėjimą, ir gi rodo, kad yra „kieti“. Jie įneša šiek tiek nonkonformizmo į vienodą liberalios kultūros košę ir tai visai leistina. Ir vis dėlto savo elgesiu jie taip pat beveik neprisideda prie to, kad mūsų visuomenė bent kiek nujaustų Jėzaus Širdies šventės prasmę. Galiausiai mes visi: progresyvieji ir konservatyvieji – savo religine veikla iš anksto nusprendžiame „atviros Jėzaus širdies“ žinią. Arba mes mylime šią Širdį, arba ją ignoruojame. Kritikuojame pamaldumus arba smerkime religinį atsainumą. Tačiau visada ir visur esame „mes“ ir visada tai yra mūsų pačių veiksmai. Bet tikėjimas, kuris sutelkiamas Jėzaus Širdies simbolyje, susijęs ne su mūsų veiksmais, o tiesiog ir paprasčiausiai su leidimu. Leidimu būti mylimam. Ir tai be jokių „jeigu“ ir „bet“! Jei žiūri į šią širdį, žinok, kad ji mylėjo ir myli visus, taip pat ir tave. Ji myli net tuos, kurie atsisako leistis būti mylimi, taip prieš daugelį metų rašė garsus teologas Karlas Rahneris ir priartėjo prie šios šventės paslapties, kaip beveik niekas kitas. Leisti save mylėti ir likti „kietu“? Kažkas ne visai tvarkoj, kažkas ne visai sudera. Leistis būti mylimu tai leistis būti ir pažeidžiamu. Giliausia prasme, mes visi tokie esame. Tad ši šventė ir apie mus.

The post Švč. Jėzaus Širdis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Švč. Trejybės sekmadienis.Vidmanto Šimkūno, SJ homilija

Nerijussl — Mon, 01 Jun 2026 11:13:04 +0000

Kalbėsiu apie obojus, kates ir šv. Augustiną. Klasikinės muzikos pasaulyje, tiksliau – obojininkų pasaulyje, yra vienas iškilus vardas. Tai Paulas Laubinas. Jo pagaminti obojai kainuoja apie 17 000 dolerių. Paulas Laubinas ir trys jo padėjėjai per metus pagamindavo tik 35 obojus. Jis mirė 2022, bet jo verslas, klesti. Norint įsigyti Laubino obojų, reikia laukti 11 metų. Paul Laubin tėvas Alfredas išmokė sūnų, kaip drožti brandų Hondūro raudonmedį, kaip sidabru padengti visus keturiasdešimt šešis obojaus klavišus. Svarbiausia, jis išmokė sūnų į kiekvieną obojų įdėti dalelę savęs ir patirti koks yra džiaugsmas ir dovana išgirsti nuostabų skambesį, kurį gali išgauti tik jo obojus. Obojų gamintojas gali mums šį tą pasakyti apie mūsų tikėjimą Dievu – Trejybe. Dievas yra visų daiktų Kūrėjas. Tam tikra prasme Jis mums atidavė dalį savęs savo Sūnuje, Jėzuje Kristuje. Mainais Jis girdi savo muziką, mūsų gyvenimo muziką. Paulas Laubinas brangino savo obojus, nes kiekvienas instrumentas skleidė jo paties gilų ir unikalų meilės muzikai jausmą. Dievas myli kiekvieną iš mūsų, nes Jis mus sukūrė, kad galėtume pripildyti pasaulį Jo meilės muzika. Santuokos apeigose meldžiamės už besituokiančius, kad jų gyvenime atsispindėtų Dievo gerumas. Kiekvieną vakarą galiu paklausti save kas atsispindėjo mano mintyse apie save ir kitus, mano kalboje, mano veiksmuose ir pasirinkimuose. Trejybės nuojauta yra apie tai, kad pripažįstu Dievo meilę man. Mes kiekvienas esame tik dėl to, kad jis mums myli. Jėzuitas Bruno Niederbacher sako: kiemo vaikai norėjo manęs, nes jiems trūko žadėjo, net mano tėvai galbūt norėjo berniuko ar mergaitės, o Dievas norėjo ir nori būtent manęs. Todėl aš esu. Šv. Augustinas, giliai apmąstė Dievą kaip meilę. Jis sako: Tėvas yra Tas, kuris myli. Sūnus – Tas, kuris yra mylimas. Dvasia yra pats mylėjimo veiksmas. Išpažinimuose jis rašo: Vėlai tave pamilau, o amžinai sena, amžinai nauja Grožybe. … Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su Tavimi. Sukurtos būtybės atitolino mane nuo Tavęs; tačiau jei jos nebūtų buvusios Tavyje, jų iš viso nebūtų buvę. Ir bene garsiausias šv. Augustino posakis: Tu mus įkvepi džiaugtis Tavo šlove. Juk Tu mus sukūrei sau, ir nerimsta mūsų širdis, kol neras ramybės Tavyje. Apie kates. Yra senas miuziklas „CATS“ pagal Elioto knygą pavadinimu: „Senojo posumo knyga apie praktiškas kates“ Tai eilėraščiai, kurie atrodo apie kates, bet iš tikrųjų yra apie žmones. Autorius kalba apie kates, kurios niekada nėra patenkintos tuo, ką turi, kurios yra išdidžios, padykusios, įnoringos, piktos, ir pan. Eilėraštyje „Kačių pavadinimai“ Eliotas sako, kad kiekviena katė turi tris vardus. Pirmasis vardas yra paviršutiniškas, kurį katėms suteikia jų savininkai – pavyzdžiui, Muffy arba Fluffy. Antrasis yra vardas, kurį joms suteikia kitos katės, pavyzdžiui, įstabi katė Mefistofelė arba išmintingiausia iš kačių Deuteronomija. Yra ir trečiasis, giluminis vardas, kuris išreiškia, kas ta katė yra. Eilėraštis toliau sako – kai matote katę giliai susimąsčiusią, tada ji mąsto apie savo tikrąjį vardą. Ir mes turime vardus kartais mažybines pravardes pvz. savo šeimose. Turime oficialius vardus, jie įrašyti mūsų dokumentuose. Bet mes, krikščionys, taip pat turime giliuosius vardus, kurie išreiškia, kas mes esame. Pvz. Aldonas yra Dievo meilės, rūpesčio ir savęs paaukojimo jam atspindys. Mes kiekvienas pripildome pasaulį Dievo buvimu, būdami ta asmenybe, kuria Dievas mus sukūrė. Koks yra Aldono gilusis, tikrasis vardas? Aš nežinau. Tai jis gyvena savo gyvenimą ieškodamas savo esybės gelmių. Ir kiekvieno mūsų gilusis, tikrasis vardas išreiškia pačią Dievo esybę, nes mes buvome pakrikštyti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Obojai, katės ir šv. Augustinas galbūt gali padėti man truputį nujausti Trejybę, o dar svarbiau – susivokti kad norėdamas būti tikru, visaverčiu žmogumi, esu pašauktas gyvenimu atspindėti Dievo gerumą, kurio vardu esu pavadintas. Šiandien šloviname Dievą, kuris mus pašaukė ir pakrikštijo savo vardu, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

The post Švč. Trejybės sekmadienis.Vidmanto Šimkūno, SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.

Šeštinės. Vidmanto Šimkūno SJ homilija

Nerijussl — Mon, 18 May 2026 07:28:19 +0000

Du stiprūs bibliniai tekstai. Pirmiausia – Apaštalų darbų pradžia. Jėzus pakyla į draugų, jį apima debesis. Debesis Senajame Testamente – Dievo įvaizdis. Apie šį įvykį daugiau nelabai ką galime pasakyti. O tada – Mato evangelijos pabaiga, penki sakiniai, paskutiniai Jėzaus žodžiai. Dėmesį patraukia trys dalykai. Pirmiausia: platus vaizdas iš viršaus. Kas buvote kalnuose, žinote, kokie horizontai, koks panoraminis vaizdas atsiveria nuo viršukalnės. Tai daro didžiulį įspūdį ypač žmonėms, kurie gyvena slėniuose. Horizonto platumą galima suprasti ir geografiškai. Mūsų bažnyčios palubės lipdiniuose matyti keturios figūros. Jos simbolizuoja keturias pasaulio kryptis. Jėzuitų ir visų krikščionių misijos įvaizdis. Jėzus sako: „Jūs būsite mano liudytojai… iki žemės pakraščių.“ Mes galime ir savyje ugdyti vidinę platybę. Juk nenorime būti siaurapročiai. Tai kartais reiškia, kad turime leistis į nežinomus, nepažintus dalykus – ir susipažinti su kitais žmonėmis, išklausyti kitas nuomones, pamatyti kitas kultūras ir kitus papročius, kitus pamaldumus. Esame kviečiami mąstyti plačiau ir toliau, toks turėtų būti mūsų siekis. Antras momentas: Jėzus mums duoda aiškius nurodymus. „Eikite ir padarykite visas tautas mano mokiniais; krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir mokykite juos laikytis visko, ką jums įsakiau.“ Eilės tvarka aiški: draugystė, krikštas, mokymas. Pirmiausia draugystė su Jėzumi. Padarykite visas tautas mano draugais, mano mokiniais. Jėzus nori turėti draugų, mokinių, pasekėjų. Draugystė su Jėzumi: tai pirmoji tema. Tik tada krikštas ir gyvenimas iš tikėjimo. Ilgais jėzuito formacijos metais ugdytojai sako: Jei laikysiesi Jėzaus, turėsi tvirtą atramos tašką. Panašiai – kaip Archimedas ieškojo tvirto atramos taško, kad galėtų pajudinti pasaulį. Todėl esu kviečiamas pažinti Jėzų, kaip jis mąstė, kaip veikė, kaip meldėsi. Tada galiu elgtis panašiai – tai ir reiškia būti krikščioniu. Benedrabrolis jėzuitas iš Austrijos sako: Kas bent kartą pajuto Jėzaus reikšmę asmeniškai, tas nebebijo pokyčių Bažnyčioje. Joje daug kas pasikeitė – ir dar daug kas pasikeis. Bet Jėzus kaip draugas lieka. Ir galiausiai Jėzaus pažadas: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Tai turbūt vienas svarbiausių pažadų pirmiesiems krikščionims – ir mums šiandien. Nes ir mes gyvename šiuo pažadu. Nors Jėzus ir pasilieka su mumis, bet kaip galiu jį pamatyti, pajusti? – Tam reikia šiek tiek dėmesio ir praktikos. Jėzus neveikia tiesiogiai – lengva jo nepastebėti. Mes, krikščionys, susitinkame su Jėzumi Biblijos tekstuose, sakramentuose, ypač Eucharistijoje, bendruomenėje. Taip įgundame jį pastebėti ir kasdienybėje. Giliausiame mūsų sielos lygmenyje Jėzaus pažadas: „Aš esu su jumis“ yra tikras paguodos šaltinis. Daugelis žmonių kovoja su vienatve. Jie turi daug draugų socialiniuose tinkluose, bet vis dar trūksta tų dviejų ar trijų artimiausių draugų. Ar Jėzus negalėtų būti ne žemiško draugo pakaitalas, bet irgi tikras draugas? Pabaigai Sena legenda. Ji pasakoja, kad praėjus kiek laiko po pasaulio sukūrimo Dievas skyrė audienciją, į kurią pakvietė visus gyvūnus ir paklausė, ko jie norėtų. Jis ne tik paklausė, bet ir išpildė jų norus. Vos žmonės apie tai sužinojo, iškart pasigirdo skundai. „Kaip jis galėjo taip pasielgti, neišklausęs mūsų nuomonės?“ Buvo skundžiamasi dėl skaidrumo stokos, totalitarinių Kūrėjo valdymo bruožų … Galiausiai žmonės nusprendė nusiųsti delegaciją, kad dangus išgirstų ir opozicijos balsą. Pasiuntiniai Dievui negalėjo pranešti nieko kito, tik tai, kad visa žmonija yra nepatenkinta pasaulio tvarka. Jų nuostabai Kūrėjas atsakė: „Tegul taip ir bus. Juk jūsų tėvynė yra ne žemė, o dangus!“ Sakoma, kad nuo to laiko gyvūnų žvilgsnis liko nukreiptas į žemę, o žmogus, vaikšto stačias ir žvelgia į dangų. Laikais, kai skleidžiama daug nuodų ir kurstomas nepasitenkinimas, švenčiame Kristaus žengimą į dangų. Kad ir primityviai ar įmantriai kas nors mėgintų paneigti, ar nutylėti transcendencijos, anapusybės, jei norite – dangaus perspektyvą, be jos mūsų krikščionybė būtų tik dar viena religija, o Bažnyčia tik dar viena nevyriausybinė organizacija. Bet mums, Dievo vaikams, tai Kristaus pilnatvės ir žmogaus ateities su Dievu šventė. Ši šventė reiškia viltį, kad žmogaus gyvenimas ir istorija turi amžiną prasmę. Tai prisiminti kasdien linkiu mums visiems.

The post Šeštinės. Vidmanto Šimkūno SJ homilija appeared first on Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.