Pgl. Jer 20,10-13; Mt 10,26-33

Šiandien siūlosi tema – Viešpaties baimė.

Bet ar nėra šventvagiška kalbėti, net galvoti apie Viešpaties baimę, ir dar po gailestingumo kongreso?

Kita vertus Patarlių knyga 9,10 sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“.

Atrodo, kad šį sekmadienį išblėso Velykinio džiaugsmo likučiai. Skaitiniai gana negailestingai rodo į blogio reiškinį pasaulyje ir likimą tų, kurie, ištikimi Evangelijai, bando jam pasipriešinti. 

Ką reiškia bijoti, ko bijoti?

Buvo VI amžiaus prieš Kristų pradžia.

Judo karalystė ir jos sostinė Jeruzalė buvo apimtos siaubo. Babiloniečiai, nugalėję asirus Tarsą ir Damaską žygiavo artyn.

Kaip maža Judo karalystė galėtų atsilaikyti prieš tokį galingą priešą?

Ką turėtų daryti karalius? Jis kreipėsi į savo patarėjus. Jie patarė jam sudaryti sutartis su pagoniškais kaimynais. Tai reikštų pasitikėti pagonimis, o ne Dievu.

Jeruzalėje gyveno pranašas, kurį karalius gerbė ir laikė žmogumi, kuris žinojo tiesą ir nebijojo ją pasakyti. Tai Jeremijas.

Jis karaliui pasakė, tai, ko niekas nenorėjo girdėti. Kad babiloniečiai yra Dievo tarnai, ketinantys nubausti žydų tautą už pagoniškų papročių perėmimą. Karalius turėjo vesti tautą pasitikėti Dievu, o ne pagonimis.

Todėl Jeremijo nekentė karaliaus patarėjai ir ieškojo būdų juo atsikratyti.

Kilo dilema ir pačiam Jeremijui.

Ar pritarti karaliaus patarėjams ir išsaugoti gyvybę?

Ar pabėgti iš Jeruzalės, kurią į mirtį veda jos politika?

Ar liudyti Dievą ir rizikuoti?

Jis nusprendė bijoti Dievo, o nebijoti žmonių.

Iš pirmo žvilgsnio istorija atrodo tolima ir nelabai aktuali.

Kuris protingas valstybės vadovas neieškos sąjungininkų iškilus grėsmei?

Ir verslo žmonės ieško partnerių, kartais eidami į kompromisus su sąžine, kad tik jų neįveiktų konkurentai.

Kad ir kaip nepopuliariai skambėtų, Biblija sako, ne su bet kuo susidėti. Pagunda beatodairiškai siekti greito rezultato, ilgainiui gali atsisukti prieš patį žmogų, net valstybę.

Bijoti Dievo. Tai biblinė sąvoka, kuri dažnai suprantama klaidingai. Ji nereiškia, siaubo ar panikos, lyg Dievo turėtume bijoti, kaip bijome pikto žmogaus. Ji sako, kad turėtume gerbti Dievą, ir jo įstatymo paisyti labiau nei to, ką apie mus mano kiti. Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Tą rodo ir Jeremijo istorija. Bet galiausiai Jeremijas sako – mano byla Dievo rankose.

Atrodo, kad su šiandienos Dievo žodžiu turime dorotis kiekvienas asmeniškai, kaip ir nebijoti turime kiekvienas pats.

Baimė, yra vienas iš mūsų savisaugos instinktų, padedančių išgyventi.

Tačiau baimė baimei nelygu. Vienaip bijome aukščio, kitaip pikto žmogaus, dar kitaip užkrečiamų ligų… tai galėtų būti vadinama racionalia baime. Drąsūs žmonės įveikia šias baimes ir atlieka savo pareigą, ar net herojiškus poelgius, ne dėl to, kad jie nejaustų baimės, o dėl to, kad pasirenka veikti taip kaip sako pareiga ar meilė.

Kartais bijome to, ko nežinome – tamsos, vaiduoklių, net paprastų vorų… Tai galėtų būti neracionali baimė. Bet vis tiek ji mus veikia.

Ką reiškia nebijoti, ko nebijoti?

Evangelijose yra daugybė raginimų nebijoti.

Angelas sako Marijai: „Nebijok, nes radai malonę pas Dievą.“, paskui Juozapui: “… nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos.“ Paskui piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą.“ Prisikėlęs Jėzus moterims sakė: „Nebijokite! Eikite ir praneškite mano broliams.“ Ir daugybė panašių raginimų.

Evangelijos skaitinį persmelkia pasikartojantis refrenas: „Nebijokite“, „Nebijokite…“. Jėzus pripažįsta, kad bus daug dalykų, dėl kurių jo mokiniai bijos, tačiau stengiasi juos išmokyti atskirti tinkamą baimę nuo netinkamos. Mokiniai neturi bijoti tų persekiotojų, kurie gali nužudyti kūną, nes visa jų fizinė egzistencija yra Dievo rankose.

Tai vaizdžiai paantrina vienu gražiausių palyginimų apie žvirblius, mūsų plaukus ir mus pačius.

Bet paskui Jėzus sako: „…bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“.

Kas gali mus su kūnu ir siela įmesti į pragarą?

Velnias?, mes patys?, ar Dievas? Ką tai galėtų reikšti?

Šv. Rašto profesorius australas jėzuitas Brendan Byrne SJ sako: šis posakis, gali būti suprantamas įvairiai. Jis gali reikšti žmogiškąjį persekiotoją ar priešą, bet taip pat gali būti nuoroda į Dievą. Pamokslininkai mieliau vengia šios interpretacijos. Vis dėlto ji turi rimtą pagrindą būti laikoma originalia ir neturėtų būti lengvai atmesta. Tai Evangelija, kurią puikiai iliustruoja posakis, kad krikščionybė yra guodžianti, bet nepatogi.

Žinia, galėtų būti ši: Tavo gyvenimo byla – Dievo rankose, todėl bijok tik vieno – prarasti santykį su Dievu, daugiau nieko nebijok!