Sekmadienio Evangelija: Mt 22,1–14

Vestuvės – viena gražiausių švenčių, kai švenčiama patirtis būti mylimam ir mylėti. Šią vasarą mūsų bažnyčioje vyko 45 santuokos. Vienos labai iškilmingos ir prabangios, kitos kuklesnės ir paprastesnės, bet visos ypatingos, nes sąmoningai ar nesąmoningai jose švenčiamas gyvenimo džiaugsmas. Vestuvių šventėje daug kas tai išreiškia: brangių žmonių dalyvavimas, jaunųjų ir svečių apranga, gėlės, apeigos bažnyčioje, muzika, pakili nuotaika ateities svajonės ir lūkesčiai, vaišės ir linkėjimai ir t.t.

Jėzus Dievo karalystę aiškina daugybe vaizdinių ir palyginimų: ji yra kaip garstyčios grūdas, kaip raugas, kaip paslėptas lobis lauke, kaip perlas. O šiandien jis pateikia vestuvių vaizdinį. Dievo karalystė, Dievo buvimas yra kaip vestuvės. Tai reiškia gilų laimės jausmą, tai reiškia patirtį būti mylimam ir mylėti. Jėzus nenustoja kartoti, kad Dievo karalystė yra arti, ji kažkaip jau yra čia, tarp mūsų, nors dar ne savo pilnatve, bet tikrai. Kartais mes jau trumpam įžengiame į tą karališką vestuvių salę arba bent jau pažvelgiame pro rakto skylutę ir nujaučiame šiek tiek to spindesio ir džiaugsmo, kurie mūsų ten laukia. Tai gali nutikti maldoje, rekolekcijose, kai sugebu pamiršti save, atsiduoti į Dievo rankas, patirti, kaip Jis mane myli ir kaip aš myliu. Šiandien man svarbi evangelijos žinia – Dievas turi vestuvių žavesį.

Tačiau girdėtame evangelijos pasakojime yra dar daugiau. Jame pasirodo įvairūs personažai, ir kartais aš atpažįstu save viename ar kitame iš jų.

(1) Kartais esu kaip tas žmogus, kuris, nors ir pakviestas į vestuves, bet ten neina. Žinau, kad Dievas yra tik vienos maldos atstumu nuo manęs, bet randu pasiteisinimų: „Turiu dar tiek daug ką nuveikti: turiu atsakyti į el. laiškus. Turiu išbandyti savo naują kompiuterį. Norėčiau dar panaršyti internete. Be to, esu per daug pavargęs. Trumpai tariant: aš esu pavargęs ir tiesiog neturiu laiko.“

(2) Kartais esu kaip tas žmogus, kuris nors ir eina į vestuves, bet neturi tinkamų vestuvinių drabužių. Tie auksiniai, žali ir raudoni drabužiai, tas tikėjimo, vilties ir meilės apdaras tada atrodo tarsi išnykęs. Vietoj to manyje pasireiškia polinkiai į nepasitikėjimą, beviltiškumą ir pyktį ant pasaulio ir ant savęs: nuotaikos, kurias Ignacas Lojola vadina „nepaguoda“. Tai yra tamsos, užsisklendimo savyje, baimės patirtis. Gal tokiais momentais man reikia pagalbos iš šalies, savų žmonių, gero draugo palaikymo, to kuris parodytų naujos prasmės ryte keltis iš lovos.

(3) Galiausiai kartais aš esu tarsi tas, kuris kviečia į vestuves: tas, kuris stovi žmonių keliuose, jų sankryžose ir kryžkelėse; tas, kuris nenusibosta džiaugsmo ir sielvarto akimirkomis ir padeda atverti kelius į patirtį, leidžiančią pajusti žavų ir galiausiai laimę teikiantį Dievo buvimą. Mano studijų draugas austrų jėzuitas filosofijos profesorius Bruno Niederbacher, SJ kartą pakvietė keletą studentų meditacijos maldai namų koplyčioje ir juos palydėjo. Jis pamokė elementariausių dalykų, kaip nurimti, būti čia ir dabar, kaip su visu savo kūnu, siela ir mintimis, tiesiog būti Dievo akivaizdoje. Mokė įsivaizduoti ir įsijausti į biblinę sceną, tartum pats būtum jos dalyvis. Ir paliko laiko individualiai medituoti. Paskui pokalbių rate jis buvo maloniai nustebęs kai iš studentų išgirdo, kaip mielai, ramiai ir šviesiai jie išgyveno šią meditaciją: tą įsiklausymą, įsijautimą į Dievo buvimą, tarsi subtilų džiaugsmą įžengiant į vestuvių salę. Jis sako: “Labiausiai norėčiau būti tokiu vestuvių šaukliu, kuris džiaugsmingai galėtų pasakyti: „Viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“

Aš irgi norėčiau būti tokiu šaukliu šią savaitę, nors vienam žmogui. Gal norėtų ir dar kuris nors iš jūsų.