Sekmadienio Evangelija:  Mt 18,15–20 

Dorotis su šio sekmadienio Evangelijos žodžiu sunkiau nei bet kada. O kodėl? Nes atrodo, kad nemaža mūsų visuomenės dalis gyvena skandalais. Skandalą, žiniasklaida, pateikia kaip teisumo tarnystę. Todėl skandalų žurnalistai stengiasi atskleisti korupcijos atvejus, iškelti į viešumą stambias ir mažas žmonių nuodėmes. Skandalų medžiotojai nori sugėdinti tuos, kurie laikomi teisiais arba tik nori būti tokiais laikomi. Kito žmogaus viešas demaskavimas, kuris nesiekia paskatinti jį pasikeisti, o išversti iš jo pozicijos, nugriauti tiltus, jungiančius žmones tarpusavyje tapo populiarus, net pelningas užsiėmimas. (Sako mano profesorius).

Kaip svetimai pasauliui skamba Jėzaus patarimas (Mt 18,15): „Jei tavo brolis ar sesuo nusidės, sudrausk jį ar ją akis į akį!“ Artimas turi būti tausojamas, o ne gėdinamas. Ypač jo nesėkmės akimirką! Mums sunku šiandien rimtai priimti šį Evangelijos žodį. Mūsų kultūrai ir netgi mūsų Bažnyčiai daug lengviau girdėti tolesnius teiginius, kurie teisumo problemą dar labiau sieja su atskirtimi, su ekskomunikavimu, su tiltų griovimu ir žlugusiųjų menkinimu.

Šios dienos Evangelijoje Jėzus – teisumo vardan – atrodo aiškiai siūlo atskirtį. Tiesa, kaip paskutinę priemonę, bet vis dėlto! Kad ir kokie aiškūs, būtų šie sakiniai, jie vis tik turėtų mums kelti galvos skausmą. Juk – prieš girdėtą ištrauką Mato Evangelijoje yra palyginimas apie paklydusią avį. Tai nuostabi istorija apie „beprotį“ piemenį, kuris nebijo rizikuoti nei savimi, nei likusiomis 99 avimis. Jis viską pastato ant vienos kortos, tik tam, kad surastų tą vienintelę paklydusią avį ir ją parsineštų. Jo elgesyje nerandame nieko, absoliučiai nieko, kas primintų atskirties mentalitetą, jokio noro ekskomunikuoti, jokio žeminančio požiūrio į tuos, kurie nuklydo.

Šis tariamas prieštaravimas tampa dar ryškesnis, jei prisimename Jėzaus požiūrį į muitininkus ir pagonis. Jis visą savo gyvenimą nuolat rūpinosi jais. O jei skaitome Mato evangeliją toliau, seka tekstas, kurį išgirsime kitą sekmadienį: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Septynis? Ne. Septyniasdešimt septynis kartus!“, – sako Jėzus ir leidžia suprasti, kad pastangos siekti teisumo negali apsiriboti vien papeikimu. Nes vargu išvengsime skandalo dvasios. Mes linkę apsimesti, kad rūpinamės teisumu, o iš tikrųjų tenkiname savo potraukį skandalams. Kaip ištrūkti iš šių spąstų?

Šiandienos Evangelijos įtampas ir prieštaravimus suvokti gali padėti pasakojimas iš dykumos tėvų laikų t. y. iš pirmų Bažnyčios amžių. Jame pateikiama užuomina ir apie panašių situacijų sprendimą.

Tobulumo siekiantys dykumų vienuoliai yra pasipiktinę dėl galimo skandalo. Vienas iš jų narių esą suklydo, ar nusižengė. Bent jau taip šnibžda broliai tarpusavyje. Žinoma anam negirdint. Jaunieji ir energingieji vos sugeba atsispirti pagundai nepradėję rodyti pirštu į „juodąją avį“ ir pasmerkti nuklydusįjį.

Tačiau dievobaimingas uolumas teisumo klausimais reikalavo, kad būtų pasikviesti ir vyresnieji. Tikėtasi, kad jie prisijungs prie skandalo šokiruotųjų choro – tų, kurie skandalo dvasia stengėsi siekti teisumo. Jaunas, uolus vienuolis nuėjo pas seną, bet dar turintį jėgų vienuolį ir ėmė jį raginti: „Nagi, einame greičiau, visi tavęs laukia!“. Šis trumpai pamąstė. Paskui paėmė maišą, pripylė jį smėlio ir užsidėjo ant pečių. Maišas buvo skylėtas. Taigi einant smėlis po truputį byrėjo senajam vienuoliui iš paskos. „Kas vyksta, tėve? Ką tai reiškia?“, – šaukė susijaudinę teisieji. „Mano nuodėmės byra man iš paskos, o aš jų nematau, bet einu teisti svetimų nuodėmių!“ Tai išgirdę, uolieji, kurie skandalo dvasia stengėsi siekti teisumo, nuleido akis. Ir nuo tol mokėsi atleidimo meno.

Teisumas neklesti skandalo atmosferoje. Teisumui, žinoma, reikalingi aiškūs žodžiai, aiškios gairės ir įstatymai. Tačiau vien jų nepakanka. Teisumui reikia meilės. Juk tai yra įstatymo išpildymas, kaip mums šiandien sako Paulius laiške romiečiams. Todėl reikalingas tiltas: nuo meilės salos, kurioje taip sunku gyventi, iki teisumo žemyninės dalies, kuri turėtų formuoti mūsų kasdienybę. Tas tiltas galėtų būti atleidimas. Jo reikia mums visiems.