Kartais atrodo einu vandens paviršiumi kaip Petras, o kartais skęstu kaip akmuo.
Bet ačiū Dievui, kad jis ateina ne tada, kai baigiasi audra, o ir per ją.
Keista evangelijos pradžia. Kai minia jau buvo pasotinta, Jėzus priverčia mokinius lipti į valtį ir plaukti į kitą krantą, kol jis atleis minią ir dar pasimels. Valčiai gerokai nutolus, tarp 3 ir 6 val. nakties, jis ateina pas mokinius per bangas.
Pamatę Jį, mokiniai išsigando, palaikė šmėkla. Bet Jėzus pirmas užkalbina – tai aš, nebijokite!“ Tada karštakošis Petras sako: „Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave per vandenį.“ Jėzus sako: „Eik!“ Ir Petras eina. Mes girdėjome kas nutiko vėliau.
„Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave per vandenį.“ Petras prašo dviejų dalykų: vieno teisingo ir vieno klaidingo. Jis prašo eiti pas Viešpatį, ir tai yra absoliutus, tobulas kiekvieno krikščionio prašymas: „Leisk man ateiti pas Tave, ausyse skamba ir Ignaco Lojolos malda.“ Bet Petras prašo ateiti vandeniu, ir tai yra klaidinga dalis. Petrai, tu eisi pas Jėzų, bet visiškai kitaip. Tu susitiksi su Juo, bet ne stebukluose.
Petras seks paskui Jėzų, bet jį trauks nebe Jo ėjimas vandeniu, o Jo ėjimas link Kalvarijos; jis seks paskui Tą, kuris moka nutildyti ne tiek vėją ir jūrą, bet viską, kas nėra meilė. Jis seks paskui Tą, kuris moka tapti artimu sužeistam Jericho samariečiui ant Jeruzalės ir ant kiekvieno takelio dulkių, o ne ant stebuklingų vandenų spindesio.
„Ir jis nuėjo pas Jėzų“ – sako Evangelija. Petras eina vandeniu, nes žiūri į Jį. Paskui pamatęs stiprų vėją, išsigando: pradėjo skęsti, nes žiūrėjo į bangas. Taip ir mes: jei žiūrime į Jėzų ir į Jo žodį, žengiame pirmyn net audroje; jei žiūrime į save, į savo ribas, nuodėmes, nuoskaudas, tik sunkumus ir nesėkmes, pradedame leistis į tamsą.
Aš dėkoju Petrui už šį jo labai žmogišką svyravimą tarp tikėjimo ir abejonių, tarp stebuklų ir bedugnių, už šį jo šauksmą: „Viešpatie, gelbėk mane“. Ir suprantu, kad bet kokia mano abejonė gali būti išgelbėta net ir vienu šauksmu, iššauktu naktį, audroje ar baimėje, iššauktu vėjyje, kaip Petras, iššauktu ant kryžiaus, kaip vagis. Petras parodo, kad stebuklas nėra būtinas tikėjimui, jis jo nestiprina. Garsus teologas Karlas Raneris, SJ klausia, ar pirma turi tikėti, kad pradėtum melstis ir pats atsako, pamėgink melstis ir pažiūrėk, kas bus su tavo tikėjimu.
Petras eina ežero paviršiumi, kaip niekas kitas niekada nėra to daręs, ir jau abejoja. Jis patiria stebuklą, bet jo tikėjimas patiria krizę: „Viešpatie – skęstu!“
Petras abejoja ir skęsta; skęsta ir tiki: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Abejonė, tikėjimas, šauksmas. Esu dėkingas šiam žvejui už šį jo labai žmogišką svyravimą tarp didelio tikėjimo, kuris meta iššūkį audrai, ir mažo tikėjimo, kuris parodo, kad Jėzus mus pasiekia ir ten kur mūsų tikėjimo trūksta. Jis mus pasiekia ir nepriekaištauja dėl abejonių, bet ištiesia ranką, kad mus sugautų.
Visiems mums linkiu ir meldžiu, kad mažo tikėjimo dienomis pajustume stiprią Dievo ranką, kurią jis nuolatos tiesia mums, kad baimės šauksmas taptų žmogaus ir jo Dievo apsikabinimu.