Sekmadienio Evangelija (Mt 21, 33-44)

Trys vyrai išėjo medžioti.

Pirmasis buvo teisės profesorius, antrasis – apeliacinio teismo teisėjas, trečiasis – apylinkės teisėjas.

Staiga virš jų praskrido paukštis.

Profesorius pakėlė šautuvą, ilgai stebėjo paukštį ir tarė:

– Reikia įsitikinti ar tai tikrai antis?

Tada iššovė – nepataikė.

Netrukus praskrido kitas paukštis.

Apeliacinio teismo teisėjas pažvelgė į jį ir sako:

– Mūsų praktikoje tokiais atvejais laikoma, kad tai greičiausiai yra antis.

Jis iššovė – taip pat nepataikė.

Pagaliau trečiasis pamatė paukštį, pakėlė šautuvą, iššovė ir pataikė.

Paskui pažvelgė į nukritusį paukštį ir tyliai pasakė:

– Tikiuosi, kad tai buvo antis.

Iš pirmo žvilgsnio istorija juokinga, bet ji pasako kai ką rimto apie mus.

Mes mėgstame greitai nuspręsti: žinau, kas kaltas; žinau, kas teisus; žinau, ką su juo reikia padaryti.

Tačiau kartais, kai iššauname savo pirmąjį „nuosprendį“, vėliau suprantame, kad dar nežinojome visos istorijos.

Atrodo, kad Jėzui provokacija pavyko. Į klausimą, ką dabar vynuogyno savininkas darys su nusikaltėliais, žudikais nuomininkais, klausytojai reagavo taip, kaip to reikalauja sveikas protas. Pasipiktinę nuomininkų elgesiu, jie reikalavo ne tik nutraukti nuomos sutartį, bet ir nubausti tuos, kurie toli peržengė raudoną liniją. Jei nenorime, kad savanaudiškumas imtų viršų, tai normų, įstatymų pažeidimai turi turėti pasekmes. Nusikaltęs turi būti teisingai nubaustas, geriausia – tuoj pat. Priešingu atveju bendruomenės gyvenimas anksčiau ar vėliau baigsis chaosu ir smurtu.

Panašią mintį girdėjome ir pirmame skaitinyje. Izaijas, turėdamas nemažai sveiko proto, yra tarsi realpolitikos atstovas.

Tačiau ar viskas taip paprasta?

Gal bus šiek tiek painu, bet pamėginkime leistis į nedidelę egzegetinę kelionę, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę. Morkaus ir Luko dramatiški šio įvykio pasakojimai mus galbūt dar labiau suglumins. Morkaus tekste Jėzus sako, kad vynuogyno savininkas nužudys nedorus nuomininkus ir vėl išnuomos vynuogyną. Atrodo čia Jėzus tampa, sveiko proto atstovu. Jis, kaip ir kiekvienas normaliai mąstantis žmogus tikisi, kad piktadarybės turės pasekmių. Luko evangelijoje situacija dar painesnė, nes klausytojai į Jėzaus pasakymą – ko nusipelnė nedorėliai nuomininkai, sureaguoja replika „Neduok Dieve“. Susidaro įspūdis, kad tiek pas Morkų, tiek pas Luką – Jėzus pasirodo kaip griežtas realistas. Nulinė toleranciją, kai peržengiama „raudona linija“, nusikaltęs turi sulaukti bausmės. Bet kyla klausimas: Ar nuosekli etika su pasekmėmis yra Dievo žodžio esmė?

Krikščioniams dramatiškas „piktųjų nuomininkų“ istorijos tęsinys suteikia naujų įžvalgų ir motyvuoja elgtis netgi „priešingai sveikai logikai“. Nes Jėzaus likimas paneigia jo paties žodžius – bent jau tuos, kuriuos jam į lūpas įdėjo Morkus ir Lukas.

Jėzaus nužudymas nesukėlė tų pasekmių, kurias prognozavo jo šiandienos klausytojai, o pagal Morkaus ir Luko versiją – net Jėzus pats. Dangiškasis Tėvas neišžudė savo Sūnaus žudikų, nenubaudė tų, kurie jį šmeižė, atmetė ir nukryžiavo. Jis net nenusisuko nuo jų – kaip jam tikriausiai būtų pataręs pranašas Izaijas. Dangiškasis Tėvas, prikėlė Jėzų ir pasiuntė su susitaikinimo žodžiu pas tuos, kurie įstrigo savo godume, saviapgaulėje ir meluose, netgi savo žudymo troškimuose. Šiuo žingsniu pats Dievas peržengė sveiko proto ribas. Nes Jis šiems žmonėms atleido ir suteikė galimybę naujai pradžiai. Šiame kontekste veikia išskirtinai dieviškoji kūrybinė jėga ir dieviškas besąlygiškas atleidimas. Ji veikia visur ten, kur žmonės nusikalsta, nesvarbu, kokia kaltė ir kokia aklavietė.

Ar tai reiškia, kad Dievas savo gailestingumu išstūmė iš pasaulio sveiko proto logiką ir tam tikra prasme pakeitė etinį rimtumą bei prievolę prisiimti atsakomybę? Ne! Šiuo atžvilgiu mums padeda šiandienos Evangelija. Ji nubrėžia ribą tarp Jėzaus, uždavusio klausimą, ir klausytojų atsakymo. Tarsi Jėzus norėtų tiesiog pasakyti, kad yra skirtumas tarp žmonių reakcijų ir dangiškojo Tėvo reakcijų. Būtent todėl Jėzus kalba apie stebuklą, kurį Dievas atliks, kai „atmestą akmenį“ pavers naujos kultūros kertiniu akmeniu.

Naujoji kultūra, kurią įmanoma sukurti dėl Kristaus likimo, dėl jo kaip kertinio akmens vaidmens, turi milžinišką kainą. Tai, žinoma, pirmiausia yra etinio ir politinio rimtumo bei sąžiningumo kaina, kurią turime sumokėti mes visi! Tačiau visų pirma tai yra pasiaukojimo artimiesiems, net tiems, kurių nemėgstame kaina. Ji veda į susitaikymą, į naują gyvenimą! Mes nepajėgūs sumokėti šios kainos be kūrybinės Dievo Dvasios pagalbos. Laimei Dievas dosnus ją dovanoti.

Šalia atsakomybės už patikėtus dalykus, Evangelija mane moko ir kuklumo, prieš ištariant savo galutinį nuosprendį kitam žmogui, palikti vietos Dievo gailestingumui ir netikėtai naujos pradžios galimybei.
Juk paskutinis žodis priklauso ne mūsų teismui, bet Dievui, kuris atmestą akmenį padaro kertiniu ir net iš sudužusio gyvenimo gali pastatyti kažką naujo. Kituose, manyje taip pat.