Du stiprūs bibliniai tekstai.

Pirmiausia – Apaštalų darbų pradžia. Jėzus pakyla į draugų, jį apima debesis. Debesis Senajame Testamente – Dievo įvaizdis. Apie šį įvykį daugiau nelabai ką galime pasakyti.

O tada – Mato evangelijos pabaiga, penki sakiniai, paskutiniai Jėzaus žodžiai.

Dėmesį patraukia trys dalykai.

Pirmiausia: platus vaizdas iš viršaus.

Kas buvote kalnuose, žinote, kokie horizontai, koks panoraminis vaizdas atsiveria nuo viršukalnės. Tai daro didžiulį įspūdį ypač žmonėms, kurie gyvena slėniuose.

Horizonto platumą galima suprasti ir geografiškai. Mūsų bažnyčios palubės lipdiniuose matyti keturios figūros. Jos simbolizuoja keturias pasaulio kryptis. Jėzuitų ir visų krikščionių misijos įvaizdis. Jėzus sako: „Jūs būsite mano liudytojai… iki žemės pakraščių.“

Mes galime ir savyje ugdyti vidinę platybę. Juk nenorime būti siaurapročiai.

Tai kartais reiškia, kad turime leistis į nežinomus, nepažintus dalykus – ir susipažinti su kitais žmonėmis, išklausyti kitas nuomones, pamatyti kitas kultūras ir kitus papročius, kitus pamaldumus. Esame kviečiami mąstyti plačiau ir toliau, toks turėtų būti mūsų siekis.

Antras momentas: Jėzus mums duoda aiškius nurodymus.

„Eikite ir padarykite visas tautas mano mokiniais; krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir mokykite juos laikytis visko, ką jums įsakiau.“

Eilės tvarka aiški: draugystė, krikštas, mokymas.

Pirmiausia draugystė su Jėzumi. Padarykite visas tautas mano draugais, mano mokiniais. Jėzus nori turėti draugų, mokinių, pasekėjų. Draugystė su Jėzumi: tai pirmoji tema. Tik tada krikštas ir gyvenimas iš tikėjimo.

Ilgais jėzuito formacijos metais ugdytojai sako: Jei laikysiesi Jėzaus, turėsi tvirtą atramos tašką. Panašiai – kaip Archimedas ieškojo tvirto atramos taško, kad galėtų pajudinti pasaulį. Todėl esu kviečiamas pažinti Jėzų, kaip jis mąstė, kaip veikė, kaip meldėsi. Tada galiu elgtis panašiai – tai ir reiškia būti krikščioniu. Benedrabrolis jėzuitas iš Austrijos sako: Kas bent kartą pajuto Jėzaus reikšmę asmeniškai, tas nebebijo pokyčių Bažnyčioje. Joje daug kas pasikeitė – ir dar daug kas pasikeis. Bet Jėzus kaip draugas lieka.

Ir galiausiai Jėzaus pažadas:

„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Tai turbūt vienas svarbiausių pažadų pirmiesiems krikščionims – ir mums šiandien. Nes ir mes gyvename šiuo pažadu. Nors Jėzus ir pasilieka su mumis, bet kaip galiu jį pamatyti, pajusti? – Tam reikia šiek tiek dėmesio ir praktikos. Jėzus neveikia tiesiogiai – lengva jo nepastebėti. Mes, krikščionys, susitinkame su Jėzumi Biblijos tekstuose, sakramentuose, ypač Eucharistijoje, bendruomenėje. Taip įgundame jį pastebėti ir kasdienybėje.

Giliausiame mūsų sielos lygmenyje Jėzaus pažadas: „Aš esu su jumis“ yra tikras paguodos šaltinis. Daugelis žmonių kovoja su vienatve. Jie turi daug draugų socialiniuose tinkluose, bet vis dar trūksta tų dviejų ar trijų artimiausių draugų. Ar Jėzus negalėtų būti ne žemiško draugo pakaitalas, bet irgi tikras draugas?

Pabaigai Sena legenda.

Ji pasakoja, kad praėjus kiek laiko po pasaulio sukūrimo Dievas skyrė audienciją, į kurią pakvietė visus gyvūnus ir paklausė, ko jie norėtų. Jis ne tik paklausė, bet ir išpildė jų norus. Vos žmonės apie tai sužinojo, iškart pasigirdo skundai. „Kaip jis galėjo taip pasielgti, neišklausęs mūsų nuomonės?“ Buvo skundžiamasi dėl skaidrumo stokos, totalitarinių Kūrėjo valdymo bruožų …

Galiausiai žmonės nusprendė nusiųsti delegaciją, kad dangus išgirstų ir opozicijos balsą. Pasiuntiniai Dievui negalėjo pranešti nieko kito, tik tai, kad visa žmonija yra nepatenkinta pasaulio tvarka. Jų nuostabai Kūrėjas atsakė: „Tegul taip ir bus. Juk jūsų tėvynė yra ne žemė, o dangus!“ Sakoma, kad nuo to laiko gyvūnų žvilgsnis liko nukreiptas į žemę, o žmogus, vaikšto stačias ir žvelgia į dangų.

Laikais, kai skleidžiama daug nuodų ir kurstomas nepasitenkinimas, švenčiame Kristaus žengimą į dangų. Kad ir primityviai ar įmantriai kas nors mėgintų paneigti, ar nutylėti transcendencijos, anapusybės, jei norite – dangaus perspektyvą, be jos mūsų krikščionybė būtų tik dar viena religija, o Bažnyčia tik dar viena nevyriausybinė organizacija. Bet mums, Dievo vaikams, tai Kristaus pilnatvės ir žmogaus ateities su Dievu šventė. Ši šventė reiškia viltį, kad žmogaus gyvenimas ir istorija turi amžiną prasmę.

Tai prisiminti kasdien linkiu mums visiems.