Brunswick Monogrammist – „The Parable of the Great Banquet“ (XVI)

Sekmadienio Evangelija: Mt 22,1-14

Evangelijoje viena keistenybė seka kitą? Įsivaizduokite, kad esate pakviesti į vestuves, bet nenorite ten eiti. Taigi atsisakote ir pateikiate kokią nors priežastį. Tačiau tėvas, organizuojantis vestuves, yra atkaklus, užsispyręs žmogus, netgi toks įkyrus, kad vestuvių dieną jo tarnai stovi prie jūsų durų ir sako – vaišės paruoštos ir jūs turite eiti.

Tai tikrai keista. Kuris nuotakos ar jaunikio tėvas būtų toks įkyrus ir taip pasielgtų? Bet, tarkime, jei taip ir būtų: ar sumuštumėte pasiuntinius ar ateitų mintis juos nužudyti? Galima gi juos tiesiog išprašyti, kam žudyti.

Keistenybės tuo dar nesibaigia. Taip įžeistas nuotakos ar jaunikio tėvas dabar siunčia savo kariuomenę, sakykime – smogikų būrį, – nužudo savo pasiuntinių žudikus ir nusiaubia jų namus. Keista ir tai, kad šis žygis, vyksta taip greitai, kad puotos maistas vis dar yra paruoštas ir skanus – ir dabar tėvas kviečia visus, kuriuos sutinka gatvėje. Greičiau būtų galima tikėtis, kad jei nepavyko didelės vestuvės, tai bus bent šeimos šventė; o maisto likučius vėliau būtų galima atiduoti vargšams. Bet ne, kviečiami visi: vargšai ir turtingieji, geri ir blogi, pamaldūs ir ne. Visi turi ateiti – ir jie ateina.

Galiausiai tėvas apžiūri svečius ir pastebi vieną be vestuvių drabužio – iš kur gi jam jį turėti, juk jis buvo ką tik paimtas tiesiai iš gatvės. Tačiau tėvą tai taip suerzina, kad jis liepia vargšą surišti ir išmesti ne tik iš vestuvių salės, bet ir į tolimiausią tamsą.

Dar kyla klausimai: Ar tas tėvas iš tikrųjų yra nuotakos, ar jaunikio tėvas? O kur gi patys jaunieji? Kas ten tuokiasi ir kodėl jaunavedžiai visai nepasirodo?

Bet Jėzus sako, kad iš šio keistenybių rinkinuko, turėtume ko nors pasimokyti apie Dangaus karalystę.

Man atrodo, kad šioje parabolėje nuolat keičiasi perspektyva. Yra Jėzaus perspektyva, kuri parodo, kaip jis mato savo Tėvą; tada staiga, pereinama į tų žmonių perspektyva, kurie nenori pripažinti gailestingo Tėvo, kurie suvokia Dievą kaip smurtingą valdovą ir todėl tampa Jėzaus priešais.

Viskas prasideda tuo, kad Tėvas kviečia žmones į vestuves, į savo karalystę, bet jie neateina. Jie turi svarbesnių reikalų. Dievo kvietimas nėra toks, kad – „Jei neturi ką veikti, tai užsuk.“ Kvietėjas įsitikinęs, kad kvietimas gyvybiškai svarbus, todėl jis yra toks atkaklus. Jis nori mus pažadinti iš kasdienybės rutinos, kad mes vestuvių pokylį pastatytume į pirmąją vietą, o tai, reiškia, kad turime žmones pastatyti aukščiau už savo pačių interesus tokius, kaip pelno siekimas, renginių organizavimas, sekėjų skaičius, karjera ar rinkimų laimėjimas.

Iš pakviestųjų perspektyvos tai atrodo ne kaip kvietimas į vestuves, o kaip laisvę atimantis įsakymas prisiimti įsipareigojimą. Todėl jie taip atkakliai priešinasi. Keista tai, kad pakviestieji nesupranta, jog patys save klaidina. Juk Viešpats elgiasi visiškai kitaip.

Žvelgiant iš Jėzaus Tėvo perspektyvos, Dievas kviečia visus. Tačiau kaip įtikinti žmones, kad jie nėra kviečiami kažką nuveikti, o pakvietimą priimti, kaip dovaną.

Vėl keičiasi perspektyva. Nėra lengva pripažinti ir patikėti, kad tau tiesiog dovanojama. Neduoda ramybės gajus įsitikinimas, kad reikia kažką nuveikti, kad būtų leista priklausyti, kad taptum vertas – net jei tai būtų tik padorus drabužis. Kur kas lengviau galvoti – kas jo neturi, bus išmestas.

Vėlgi sakyčiau, kad ne Jėzaus Tėvas išmeta iš vestuvių salės kasdieniniais drabužiais apsirengusįjį, o tie, kurie negali patikėti, kad tikrai kiekvienas yra pakviestas, neatsižvelgiant į jo nuopelnus. Taip jie išmeta vyrą be šventinio drabužio, nes nelaiko jo vertu, ir dar save įtikina, kad taip daro karalius.

Tačiau ar galima pagrįsti tokį palyginimo aiškinimą? Manau, kad taip, nes būtent tai ir atsitiko Jėzui. Pamaldūs žmonės, religiniai vadovai, pasmerkė jį kaip piktžodžiautoją Dievui ir nužudė – ir dar jie manė, kad taip vykdo Dievo valią. Tačiau yra atvirkščiai. Jėzus, tas atstumtasis, yra jaunikis, kuris kitų svečių akimis buvo per menkai apsirengęs ir todėl buvo išmestas iš savo paties vestuvių.

Taigi Dangaus karalystė yra tarsi nuolatinis gailestingas ir maloningas Dievo kvietimas, kurį nesupratingi žmonės nuolat laiko negailestingu ir smurtingu reikalavimu. O jų priešiška pozicija netgi virsta smurtu, už kurį jie apkaltina Dievą.

Jėzus pasinaudojo savo išvarymu kaip proga melstis už apakintus žmones, kad jiems būtų atleista, ir taip sudarė sąlygas, kad jie ir toliau būtų kviečiami į vestuvių pokylį. Nėra nė ženklo apie Dievo smogikų būrį. Gailestingas Tėvas prikelia nužudytą Jaunikį – Jėzų ir šventę palieka atvirą visiems.

Ir paskutinė keistenybė. Daug pašauktų, bet maža išrinktų. Ką tai reiškia? Aš pasakyčiau: visi yra pašaukti ir pakviesti, bet nedaugelis supranta ir gyvena pagal tai, kad šiai vestuvių puotai nereikia jokių nuopelnų įrodymų. Išrinktieji, tai tie, kurie stengiasi priimti Jėzaus gyvenimo būdą ir elgtis kaip jis. Visi kiti kovoja su savo pačių pasipriešinimu – bet ir jie yra pakviesti. Kiekvieną sekmadienį išpažįstame šventųjų bendravimą, o tai reiškia, kad išrinktieji užtaria juos pas karalių, todėl jie – mes visi – turime viltį.