Išėjęs Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levis, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį. Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko didelis būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“  O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.  Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“. Lk 5, 27–32

Kai Levis susitinka Jėzų, jo gyvenimas visiškai pasikeičia – jis viską palieka ir iškart nuseka Jėzumi. Panašius pasakojimus skaitome ir apie kitus mokinius, todėl mums tai gali atrodyti lengva ar įprasta: kas nors susitinka Jėzų, apverčia savo gyvenimą aukštyn kojomis ir nuseka Juo. Ar dažnai mes iš tiesų pamąstome, kokie grandioziniai yra šie sprendimai? Kaip mokesčių rinkėjas, Levis tikriausiai buvo fariziejų niekinamas, bet jis buvo turtingas ir užėmė privilegijuotą vietą visuomenėje. Patogaus gyvenimo atsisakymas ir apsisprendimas sekti Jėzumi į nežinią turėjo pareikalauti neįtikėtinos drąsos. Levis buvo pakankamai nuolankus ir sąžiningas, kad pripažintų, jog jam reikia Gelbėtojo.

Pradėdama gavėnios kelionę klausiu, ko Jėzus prašo iš manęs? Ar esu pasirengusi sekti Jėzumi visa širdimi – kaip Levis? Ar Jėzus kviečia mane į išgydymą, atgailą ir mokinystę? Kaip? Kokiu būdu?

Maggie Melchior (2016)

Leidimas publikuoti gautas iš USA Midwest Jesuit Province. Nuotraukos t. Vidmanto Šimkūno, SJ