Anne Lamott knygoje Keliaujančios malonės pasakoja istoriją apie mažą mergaitę, kuri pasiklydo savo miestelyje. Prie jos sustojo pravažiuojantis policijos patrulis ir paklausė: „Kas nutiko, kur gyveni?“ Mergaitė sako: „Neprisimenu kelio namo“. Miestelis buvo nedidelis, tad patrulis pasisiūlė lėtai pravežti ją gatvėmis, gal ji atpažins savo namus. Kažkiek pavažiavus mergaitė staiga sako: „Sustokite. Čia mano bažnyčia. Aš jau žinau kaip iš bažnyčios pareiti namo“.

Ir mums nesunku pasimesti kaip tai mergaitei ir nerasti savo kelio. Gavėnia puikus laikas pripažinti pačiam sau, koks esi pasimetęs. Juk lengvai susipainiojame tarp to, kas svarbu ir nesvarbu, leidžiamės išblaškomi, įbauginami tų Biblijoje minimų žvėrių ir tamsybių mūsų viduje ir išorėje ir mus apima dvasinė amnezija.

Ačiū, kad kaip tai mergaitei bažnyčia, taip mums Jėzus lyg kompasas, rodo teisingą kryptį. Jis visada gerai veikia. Nesvarbu, kaip toli esame nuklydę, jis lydi mus namo į Dievo širdį.

Būkime sąžiningi sau. Ši gavėnia prasideda per pandemijos sumaištį, kuri iš mūsų, kaip bendruomenės tiek daug atėmė. Gal ne vienas susiduriame su įvairiausių formų tamsybėmis. Tokiais kritiniais atvejais dar labiau išryškėja geri ir blogi dalykai.

Lyg nujausdamas šiandienos pasaulio situaciją Popiežius Pranciškus sakė, kad ypatingai sunku išnaikinti radikalų individualizmą, nes jis gudrus. Su juo susijęs ir egoizmas. O jo apraiškų nestinga.

Esame pažeidžiami gundymams ir tamsai. Jie veda mus tolyn nuo mūsų namų – nuo mūsų pačių, nuo kitų, nuo Dievo. Laimė yra kelrodžiai rodantys į Dievą, jo sandorą, kurią jis sudarė su kūrinija ir mumis. Jis užtikrino, kad mus myli per amžius, visus kartu ir kiekvieną konkrečiai.

Žengdami į gavėnią, galbūt galime labiau atkreipti dėmesį į vidinius ir išorinius balsus kurie rėkia netikrus pažadus, ar kelia nerimą. Ieškokime Jėzaus net ir dykvietėse, kokios jos bebūtų. Tai jis mums dovanoja mūsų tapatybę ir mus veda namo į mylinčio Dievo širdį.